KELIONĖ PO LEGENDOMIS APIPINTUS ANYKŠČIUS IR JO APYLINKES

Anykščiai  -  miestas Utenos apskrityje,  šiaurės rytų Lietuvoje. Mums teko nuvažiuoti ilgą kelią, nes nuo Jurbarko iki Anykščių maždaug 210 km. Anykščiai gražus miestas, gera jame pabuvoti.

Pamatome didingus paminklus Baranauskui ir Vienuoliui. Vaikams tai dar  nelabai reikšminga, viskas dar ateity, mokykloje tikrai teks nagrinėti šių autorių kūrinius.

Pasigėrime gražiais fontanais Šventosios upėje.

O kiek gražių padavimų perskaitėme apie miesto kilmę. Ne kiekvieno miesto vardas taip apipintas legendomis ir sakmėmis.
Štai keletas, mums labiausiai patikusių:
„Kadaise viena moteriškė pasiėmė kultuvę ir atėjo prie bevardės upės velėti rūbų. Bevelėdama ji užsigavo nykštį ir ėmė šaukti: „Aaa, nykštys, aaa nykštys…“ Žmonės išgirdo šį riksmą, ėmė pasakoti apie atsitikimą kitiems ir galiausiai praminė upę Anykšta. Po kiek laiko ir miestas, kuriame vingiuoja upės vaga, buvo pavadintas Anykščių vardu.“

„Senovėje šiose vietose gyvenęs milžinas. Kartą, medžius beraudamas, jis užsigavo nykštį ir iš skausmo ėmė aimanuoti: „Ai, nykštį, ai, nykštį!“ Nuo to ir kilęs upelio, o vėliau ir gyvenvietės vardas.“

„Pasakojama, jog ten, kur dabar yra Anykščiai, anksčiau buvo kaimelis, kuriame gyveno grafas Nykštas. Jis buvo geraširdis ir žmonių mylimas. Vieną kartą grafas su sūnumi išjojo medžioti, na o grįždami jiedu jojo per nedidelio upeliuko tiltą ir įlūžo. Sūnus prigėrė, o grafas po kelių dienų mirė iš sielvarto. Žmonės grafo atminimui upelį pavadino Anykšta, o kaimelį - Anykščiais.“

Miestą labai puošia bažnyčia.


Anykščių šv, Mato bažnyčia statyta 1899 – 1909. Tai aukščiausia Lietuvoje bažnyčia, jos bokštų aukštis siekia 79 metrus. Tikrai didinga... Graži ir iš arti, ir iš tolo bokštai pasakiškai atrodo.
Perskaitėme legendą susijusią ir su bažnyčia:
O buvo taip: „Anykščių parapijos žmonės pastatė gražią bažnyčią ant velnio kelio, ir ji velniams labai nepatiko. Nutarė velniai ją panaikinti. Vienas velnias suradęs lauke didelį akmenį, susukęs iš šiaudų kūliaraišą, užnėręs ją ant akmens, užsikėlė tą akmenį ant pečių ir nešė ketindamas  Anykščių bažnyčios sugriauti.
Jam benešant tą akmenį, pragydo gaidys: nutrūko kūliaraiša, kuri buvo surišta iš šiaudų, ir akmuo nukrito nuo velnio pečių. O velnias išsigandęs nudūmė, palikdamas akmenį lauke.
Tas akmuo išliko ir iki šios dienos. Vieta, ant kurios buvo užnerta kūliaraiša, yra truputi įlinkusi.“
O akmuo tai :
PUNTUKAS

Akmuo – antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje, stūkso 6 km į pietus nuo Anykščių, Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinyje, netoli Šventosios. Jo svoris maždaug  265 t.
1943 m. skulptorius Bronius Pundzius Puntuko akmenyje iškalė Atlanto vandenyną perskridusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus.

Kadaise prie Puntuko akmens lapojo šventieji ąžuolai. Ten buvo šventykla ir žmonės po jais melsdavosi. Dar ir šiandien netoli akmens lapoja šventųjų ąžuolų palikuonys.

Senojo ąžuolo kamienas nukaišytas kryželiais padarytais iš šalimais rastų šakelių.
Be abejo, ir mes padarėme kryželį. 

PUNTUKO BROLIS

Aplankėme Puntuką, privalėjome aplankyti ir jo brolį. Jis yra pusiaukelėj tarp Ažuožerių ir Anykščių, Pašventupio miške. O kodėl gi jis vadinamas Puntuko broliu? Todėl, kad dydžiu panašus į Puntuką.  Tik didelė akmens  dalis žemėje. Pasiskaitę, kad iš tolo jis panašus į žvėrį gulintį žemėje, ir mes bandėme tai įžvelgti ir kūrėme savas istorijas.

Legenda pasakoja taip: „Seniai buvo labai šalta žiema. Vieną rytą žmonės atsikėlė ir ruošėsi apie savo namus, kai išgirdo kažką dundant, lyg griaustinį griaudžiantį. Visi labai išsigandę galvojo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Išbėgę į lauką pamatė, kad iš dangaus krenta didelis ugnies kamuolys. Nugalėję pirmąją baimę, nuėjo pažiūrėti ir pamatė didžiulį akmenį. Smarkiai krisdamas daug prasmego į žemę ir tik nedidelė jo dalis liko paviršiuje.“

RUBIKIŲ APŽVALGOS BOKŠTAS
Jis yra Bijeikių kaime, 14 km nuo Anykščių.
Aukšta metalinė konstrukcija pastatyta 2010 metais. Bokšto  aukštis 15 metrų.

Kopimas į dangų...

Viršuje, aikštelėje, yra informacinės lentos su matomais vaizdais, apie ežerus, salas, piliakalnius, legenda apie Rubikių ežerą. Bandysiu atpasakoti šią įdomią legendą:
„Seni žmonės kalbėjo, kad ežero viduryje kadaise buvo Anykščių miestas. Vieną Velykų rytą, kunigui belaikant mišias, bažnyčioje išaugo nendrė iki pat lubų. Visi labai išsigando. O vienas vyras išbėgo ir, sėdęs ant arklio, skubėjo pabėgti iš miesto. Jis girdėjo sau už nugaros baisų ūžimą. Kai buvo jau toli atsigręžė ir vietoj miesto pamatė didžiulį ežerą ir girdėjo liūdnai skambančius varpus.
Legenda byloja, kad žvejai dažnai matą iš ežero iškylantį varpą, tik  paimti neina. O ežero viduryje yra vieta, kuri neužšąla net ir šalčiausią žiemą, sakoma, kad toje vietoje buvo bažnyčios altorius, ir gylio toje vietoje išmatuoti neina. Ši vieta vadinama Šventavarte.“
Vaizdas iš bokšto nuostabus. Matyti du šalia vienas kito telkšantys  Dusyno ir Rubikių ežerai.  Rubikių ežere, kurio ilgis apie 5 km.,   suskaičiavome net penkias salas. Salos įdomiais pavadinimais: Karklinė, Liepinė, Būčinė, Varnagrotė, Didžioji. O salų pasirodo yra net 16.

Link bokšto veda du takeliai, vienas ilgesnis grįstas lentelėmis, kitas statesnis.

LAIMĖS ŽIBURYS
Tai paminklas J. Biliūnui ant Liudiškių kalvos. Ant šios kalvos kadaise rašytojas mėgdavo sėdėti ir kurti, ir čia atgulti amžinajam poilsiui buvo jo valia. Jis  mirė ir buvo palaidotas Lenkijoje 1907 m. , jo valia buvo įvykdyta 1953m. O 1957 m. pastatytas paminklas ir pavadintas Laimės žiburiu, taip kaip vienas jo apsakymas.

Į kalvą veda apie 90 laiptelių.

Kaip savo novelėje „Laimės žiburys“ rašė J. Biliūnas, kartą „ant aukšto status kalno pasirodė stebuklingas žiburys“. Norėdami pasiekti laimę, žmonės lipo į tą kalną ir virto akmenimis, kol galų gale vienas drąsuolis pasiekė kalno viršūnę ir „atsirado tarp žmonių laimė…”
Ir žmonės lig šiol lanko tą vietą, ir tiki, kad laimę ten galima rasti. Vieni kalno lankytojai papasakojo mums, kad reikia 4 kartus apeiti Laimės žiburį prieš laikrodžio rodyklę, sugalvoti norą ir neatsigręžiant nulipti nuo kalvos.
Airidas su mumis tuoj pat ėmėsi vykdyti užduotį ir sugalvojo patį tyriausią norą, kurį patikėjo ir man.

KUKURŪZŲ LABIRINTAS
Atėjo metas ir pramogoms.

Šis labirintas yra vos 2 km nuo Anykščių, ir visai netoli mūsų vienos lankytos vietos - Puntuko brolio. Labirinto motyvas yra Puntuko akmuo. Mes gavome žemėlapį, kuriuo turėjome vadovautis ir leidomės painiais labirinto takeliais.

Įdomu, šiek tiek painoka,  pakelėje radome dvi „baidykles“ vaizduojančias negrįžusius iš labirinto. Labirinto pabaigoje  įrengti suoliukai pailsėjimui, prieš leidžiantis atgal. Nenorintiems grįžti labirintu, galima rinktis tiesų kelią – išėjimą, labirinto pakraščiu. Mes be abejo ir vėl grįžome labirintu, tyčia rinkdamiesi kitą kelią. Visa kelionė užtruko mažiau nei pusvalandį.

Prie kukurūzų lauko galima nusipirkti ir paskanauti keptomis kukurūzų burbuolėmis. Tą mes ir padarėme. Burbuolės kaina 5 litai.
Bilietų kainos: 8 litai suaugusiems,   6 litai moksleiviams bei studentams.

VASAROS ROGUČIŲ TRASA
Tai dar viena pramoga sužavėjusi mūsų vaikus. Ji įrengta Anykščiuose ant Kalitos kalno. Adresas Kalno g. 25.
Trasos ilgis 500 metrų,  yra 5 posūkiai, tramplinas ir kilpa.

Kainos nėra didelės, 1 nusileidimas 5 litai, vaikams iki 6 metų nemokama. Į rogutes galima sėsti dviem, vaikai be abejo, leidžiami tik su suaugusiais. Kuo daugiai nusileidimų perki, tuo kaina mažesnė. Nusipirkus 5 arba 10 nusileidimų, vienu bilietu gali naudotis nuo 1 iki 10 asmenų. pasikeisdami.

Adrenalino mėgėjai dar gali papramogauti, nusirisdami nuo kalno šiuo rutuliu. Mes tam nesiryžome

Tiek daug ir įdomaus  galima pamatyti, liko dar daug mūsų neaplankytų objektų. Nes diena pasirodo tokia trumpa...
Bet ši kelionė mums paliko neišdildomą įspūdį. Keliavome tartum pasakos puslapiais, ir paveikslėliai gražūs, ir istorija nuostabi...