Jau taip seniai kažką rašiau, kad nebežinau nuo ko ir bepradėti.
Kartais taip norėdavosi parašyti, bet emocijos buvo ne pačios šilčiausios, ne itin teigiamos, tad visai nesinorėjo "užkrėsti" savo silpnumu kitų. Bet ko gero laikymas viduje to,kas slegia irgi prie gero nepriveda.
Kai visur prisižiūriu, kaip lengvai ir šauniai sekasi tėveliams auginti savo atžalas, pasijaučiu beviltiškai. Ir tikrai nuoširdžiai pasigendu tų, kurios garsiai pasakytų "ne, motinystė - tai ne vien šypsenos ir džiaugsmas. Tai be galo sunkus darbas, atimantis daug jėgų, daug kantrybės, daug savęs pačios ir suteikiantis ne vien tik drugelius pilve, bet ir neigiamų emocijų". O, taip. Būtent taip aš jaučiausi, o gal ir vis dar jaučiuosi...Man dažnai norisi verkti ir klykti, užsisuskau tam pačiam rate, kuris jau "nebeveža". Ir kad ir kaip bemylėčiau mūsų vaikus, bet jaučiu, kad reikia pauzės sau. Bemiegės naktys, ligos, Ignoto prisirišimas -visą tai jau pradėjo varyti į neviltį. Skųstis negaliu, turiu nuostabią šeimą, ir nieko nekeisčiau (gal tik bandyčiau save labiau realizuoti ne vien namuose), bet net ir šis suvokimas nebepadeda.
Dienos gražėja, šiltėja, ir turėtų būti viduje taip šilta gera, o norisi pasislėpti kokiam tamsiam kambary, ir kad niekas niekas nejudintų bent parą, išsiverkti, išsimiegoti, išsibūti su savo mintimis, kad taptų lengviau, kad įgauti jėgų toliau gyventi vaikų ritmu, jų energija, jų nuotaikomis.
Simonas pabaigė pirmą klasę. SUnku patikėti, bet metai pralėkė siaubingai greitai. Ir mano mažas vaikas, jau ne toks ir mažas, jis jau būsimas antrokas.
Gabrielė šauniai adaptavosi darželyje ir su didžiuliu malonumu lanko jį.
Ignotas..o čia jau ir istorijos sunkiausia dalis. Taip, jis gabus kūdikis ( nors jau į kūdikį nelabai panašus), judrus, aktyvus, žingeidus. Bet...tikrų tikriausias mamyčiukas. Kitomis aplinkybėmis ši sąvoka mane labai džiugintų, bet...Kai visą dieną zuja apie kojas, ir nė minutei nepaleidžia..Galvojau kad tai tik išlepintų vaikų mamų pasakojimai. Deja, pati su tuo susidūriau, ir galiu pasakyti- tai nėra lengva. Išbandėm daug ir visko, kol kas rezultato ypatingo nėra. Na, tikiuosi,kad atradęs vaikščiojimą (ką jau palengva ir daro), jis pagaliau susidomės pasaulio tyrinėjimu ir mamos "sijonas" nebebus įdomiausias pasaulyje.
Su viltimi,kad viskas bus gerai,
Renata
Sveika Renata, nors pati su savo vaikais neturėjau tokių problemų, kaip aprašai ,bet galiu pasakyti, kad tokių istorijų iš mamų kasdienybės turbūt galėtume išgirsti vos ne iš kas antros šeimos. Situacija pažįstama net labai, nes kiekvieną dieną matau savo seserį, kuri šiai dienai turi dvi mergaites ,vienai kovo mėn suėjo 2metukai, antrai balandį 1metukai, ir jos šeima vėl šiais metais laukia pagausėjimo! 3 paskui vienas kitą vaikučiai! Patikėkit, jos kasdienybė "nudažyta" ne tik rožinėmis spalvomis 😀 Sėkmės Jūsų šeimai !Tikėkit, kad šis sunkus laikotarpis vis vien kažkada pasibaigs! 😀
Gelių užsipirkom dar kai tik pradėjo jaustis kalimasis, - 0 efekto. O ibuprofenas pas mus kaip pienas, į trasą ir ekstremaliom ir ne tokiom ekstramaliom naktim keliauja. Man svarbiausia, kad vaikas būtų pailsėjęs, bet, deja. kol kas belieka laukti, kol procesas baigsis
mano mažyliui irgi sunkiai kalasi jie, bet teplioju viskiais geliais, o kai visai blogai, pvz nakti zyzia- tai ir ibuprofeno duodu. Nekankinu nei vaiko nei savęs.
oho, tai jūs jau dantuoti😀 mūsų vyras pilnai išlindusį teturi vieną-apatinį. Bet iš karto kalasi dar trys (apatinis ir viršutiniai). Primena pirmagimio kančias, ja irgi iš karto po keturis pjaudavosi. Kančių turėjom...Bet metai jaunesni buvo, vaikas vienas-lengviau pakeliama 😃
"komplektais" 🤣 gerai pasakyta 😀 Šeši pas maniškį jau išlindę, dar pora matosi pakeliui 😀
Ir pas mus dantys komplektais kalasi ☹ kažkas baisaus, skausmingai, sunkiai, o dar tos karštos dienos savo duoda. Kodelcia, ačiū už paguodos žodžius, bent jau žinau,kad ne viena tokia, ir kad tokių vaikų ir daugiau yra. Nes jau ir daktarų duris varstėme, ieškodami bėdų, ir knygas vieną po kitos skaičiau ir ko gero gydytojai įkyrėjau savo skambučiais😀 🌷
Oi, iki skausmo pažįstama situacija. Čia gal trečiojo vaikelio krizė? 😀 Kaip dabar ir pas mus mamyčiuko laikotarpis- dygsta po du, tris dantukus iš karto, tad mažasis nenulipa nuo rankų. Vos padėsi kur, perduosi tėčiui- žiūrėk ir vėl zirzdamas tiesia rankas į mamą. Skųstis ir nesiskundžiu, bet regis diena darosi per trumpą tam, kad ką nuveiktum kažką kito nei savo "rankinuko" tąsymosi. O juk dėmesio reikalauja ir vyresnieji. Ech, kaip bebūtų, viskas bus gerai- išgyvensime, praeis, pailsėsim. Renata, rudeniop mūsų mažiukai jau lakstys- bus vėl kitaip 😉🎉