Knygos pavadinimas: Per kančias neprarandant vilties
Autorius: Mindaugas Babonas
Originalo kalba: lietuvių
Pirmasis leidimas: 1997 m.
Puslapių: 206
Aprašymas:
Kai tenka skaityti tikrus įvykius ir išgyvenimus, jausmas yra tikrai kitoks nei skaitant rašytojų vaizduotės vaisius. O jeigu dar skaitai apie lietuvius, Lietuvą, Sibirą - viskas taip pažįstama iš senelių pasakojimo ir taip artima.
Ši knyga yra žmonių graudžių ir tragiškų likimų atsiminimai. Autorius ją skiria tiems, kurie nežino, kas darėsi Lietuvoje nuo 1940 metų. Pasakodamas savo šeimos nueitą kelią, autorius prisiliečia prie tūkstančio žmonių likimų.
Per prievartą iš savo namų išvaryta Babonų šeima kartu su daugeliu kitų gyvuliniuose vagonuose , kankinant baisiam troškuliui ir alkiui, yra tremiama iš šalies. Babonų šeima paliekama Komijos gūdumoje. Sunkus darbas, maisto trūkumas, neviltis palaužia žmones. Ypač skaudžiai atsiliepia pirmosios giminaičių netektys. Galima tik įsivaizduoti, kokios turi būti gyvenimo sąlygos, jeigu mylinti motina savo vaikus pati atiduoda į vaikų namus. Kad tik jie turėtų ką pavalgyti, kad tik išgyventų…
“Tik viena mintis nedavė ramybės - maistas. Gyventi už vieną maisto kortelę šešiems sekėsi sunkiai. Gauta duonelė ištirpdavo greitai. Maisto atsargos vis mažėjo. Viena paguoda, kad mažesnieji buvo priimti į darželį, kur gaudavo šiokio tokio valgio gyvybei palaikyti. Mes, vyresnieji, stengdavomės palikti mamutei nors truputėlį duonytės nuo savo normos. Sulaukę mamos, duoną atiduodavome jai. O ji kaipmat mažyliams, kurie savo alkanomis akytėmi sekė kiekvieną judesį. Mes stengdavomės mažesniuosius užmigdyti, visaip norėjome įvilioti į lovą, sekėm pasakas, kad tik neatimtų iš mamos duonytės. Bet mums tai nepavykdavo. Tada duonytę įdėdavome jai į darbą, bet mama visvien ją parnešdavo ir atiduodavo mažiesiems. O šie, vargšeliai, alkio kamuojami, budėjo ir laukė to išganingo gabalėlio duonos, kaip didžiausio skanėsto.” (ištrauka iš knygos)
Be galo graudi, spaudžianti ašarą, bet tuo pačiu paprasta, šilta ir labai artima knyga.
