Knygų lobiai: Pusė mano širdies

Knygos pavadinimas: Pusė mano širdies 
Autorius: Alė Ambrasaitė
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 142

Aprašymas:

Gan keista ir dviprasmiška knyga apie alkoholio įtaką žmogaus gyvenimui. Susilauki vaiko,jį augini,džiaugiesi,tačiau turi nevaldomą polinkį alkoholiui. Kai viskas gerai-apie jį ne visad ir  pagalvoji,bet vos tik kas nutinka ir vėl grįžti prie pragaro lašų. Per juos žlunga santykiai,užgęsta meilė,prarandi ryšį su vaiku,draugais ir artimaisiais.

Knygos autorė parašė šį veikalą apie savo gyvenimą. Iš jos atėmė 7 metų mergytę. Atėmė dėl alkoholio. Kiek kartų vaikas graudžiai prašė mamos, kad ši nepirktų sau vyno. Kurgi,kaip visad ji nusipirkdavo butelį-juk tik paskanaut, atsilaiduoti. O vėliau lėkė dar trijų butelių,nes paragavus jau negalėjo savęs kontroliuot. Pažadai mergytei,kad tai bus paskutinis kartas,telikdavo pažadais. Vaikas pabudęs naktį ir matydamas geriančią mamą, stengdavosi kuo greičiau vėl užmigt,kad nereiktų matyt tokių vaizdų.

Lietuvoje tokia situacija gal ir tęstųsi metai iš metų,bet moteris pradėjo dirbti užsienyje ir greit mergytė buvo iš jos atimta. Čia, kaip ir visi alkoholio paveikti žmonės, moteris kaltina visus kitus, tik ne save. Gal vertėtų apmąstyti savo elgesį, o ne keikti gimines, socialinius darbuotojus, advokatą, teismą. Pasiryžusi susigrąžinti dukrą, moteris eina į anoniminių alkoholikų susirinkimus, vykdo socialinių darbuotojų nurodymus. Tačiau jos pastangas nubraukia alkoholio plaukuose testas,kurio tris kartis rezultatai yra teigiami. Be to ir dukra pradeda sakyti, kad nekenčia mamos...

Šioje knygoje yra dvi dalys,pirmojoje moteris aprašo pastangas susigrąžinti vaiką, o antroji dalis apie jos nevykusį gyvenimą. Ji kaltina mamą, gyvenimo vyrą ir kitus.

Nesmerkiu žmonių, kurie turi priklausomybę, tačiau man jų nuoširdžiai gaila. Ir nesuprantu, kodėl jie nenori spręsti savo bėdų - pas psichologą, psichiatrą, vaistų pagalba. Išeitį tikrai galima rasti, o ne griauti gyvenimą sau, vaikams, palikti jiems traumą visam gyvenimui ir prisiminimus apie geriančią mamą ar tėtį. Kita vertus - gal lengva pasakyti...

Man nelabai patiko ši knyga, moteris manęs neįtikino, nors ir kaip aršiai rašė apie savo pastangas. Visgi nemanau, kad socialinės tarnybos be reikalo atiminėja vaikus, o teismai, išnagrinėję visas aplinkybes, priima motinoms nepalankius sprendimus... Ir visgi, kokie bebūtų tėvai - vaikai vistiek veržiasi būti su jais. Su girtuokle mama ar smurtaujančiu tėčiu... Bet sunku suprasti tėvus, kuriems atsiranda svaresnių dalykų už jų didžiausią turtą - vaikus.