Šiandien norėčiau aprašyti šauniąsias įgarsintas vakaro pasakėles „Raudonkepuraitę“ ir „Dangus griūva“.
Knygeles labai panašios ir labai smagios. Jose visiems mums žinomos pasakėlės. Kiekvieną mielą dieną mano dukrytė ištraukia jas iš lentynos ir spaudinėdama paveiksliukus, klausosi istorijos. Neretai suspaudo abiejų knygų paveikslėlius ir tada gaunas tokia makalynė, bet ji patenkinta klausosi ir labai įdėmiai apžiūrinėja iliustracijas.
Paveiklėlis iš "Raudonkepuraitė"
Knygose yra įgarsintas pilnas tekstas. Vaikas gali tuo pačiu sekti skaitomą pasaką (čia jau vyresniems vaikučiams). Paveikslėliai šmaikštūs ir labai spalvingi. Knygoje sužymėta, kada spausti kitą mygtuką, norint išgirsti sekančią teksto pastraipą. Lapai labai stori, tvirti, dėl to nebaisu, kai vaikas tampo knygą, kad gali suplyšt. Nupaišius ar užliejus, labai lengvai nusivalo. Sakyčiau, puiki knyga pradedantiesiems skaitytojams.
Mano vaikystėje garsų knygelių nebuvo. Tačiau pastebiu, kad vaikams jos labai patinka. Apskritai, vaikai nori, kad daiktas atliktų kelias funkcijas. Juos turi nustebinti. Tai, greičiausiai, šiuolaikinio gyvenimo pasekmė.
O ar žinojote, kad anūkė dar vadinama dukraitė? Mane nustebino toks gražus žodelis.
Pamenu, visada vaikystėje galvodavau, kaip gali likti gyva Raudonkepuraitė vilko pilve? Kaip paskui jos su močiute gali išlipti gyvos ir sveikos? O knygelėje „Dangus griūva“ galime pastebėti, ką padaro baimė ir nežinia. Iš paprasčiausio dalyko gali išpūsti tokį burbulą. Štai ir katinėlis, kuriam ant uodegos užkrito kopūsto lapas. O jis sukvietė visus savo draugus bėgti nuo stichinės nelaimės – griūvančio dangaus. Taip ir gyvenime – kartais iš menkiausios smulkmenos priskaldome tiesk malkų... Pravartu būtų blaiviai žiūrėti į situacijas ir jas vertinti adekvačiai. Nors tai ne visada pavyksta, ypač, kai liečia mūsų vaikus. Susirgo, susipyko, užsigavo, nevalgo, nemiega – kiekvienam veiksmui galime prigalvoti daugybę priežasčių. O dar kaip padeda mamyčių forumai – neretai dar labiau prigąsdina mamas.
