Šiandien su dukrele buvome Sapiegų parke, Antakalnyje Vilniuje. Parkas senas, su didingais medžiais, seniausia Vilniaus miesto liepa. O jau kokios geros emocijos užplūsta. Labai gera energetiškai vieta, iš kurios nesinori išeiti. Parkas neišpustytas, palikta vietos natūralumui. Ir bažnyčia matos, senoji architektūra. Prisirinkome kvapnių kankorėžių – bus dovanoms nuo dukrelės močiutėms.
Knyga „Sąmoninga tėvystė“ puikiai atitinka mano pasaulėžiūrą dėl vaikų auklėjimo. Ji skatina į vaiką žiūrėti kaip į asmenybę, stengtis pamatyti vaiko savitumą, o ne užgožti jį. Patariama tėvams „auginti vaiką kaip unikalią asmenybę, nenubrėžti jo gyvenimo kelio pagal tėvų neišsipildžiusias svajones ir jo neteisti“. Baisiausia, kas gal būti, kai vos gimus vaikui tėvai jau žino, kas jis bus. Bus daktaras, prezidentas, batsiuvys. Šoks baletą, nes aš to visada troškau. Lankys baseiną, nes man patinka plaukti. Palaukite. Kieno čia gyvenimas? Kas yra tėvai? Kokia jų misija?
Knygoje teigiama, jog esame silpni, jeigu emocingai reaguojame į netinkamą vaiko elgesį. Pirmiausia keiskime save. „Bėdų kyla ne dėl vaiko, o dėl to, kad mums trūksta sąmoningumo“. Aš esu už sąmoningą tėvystę. Neįsivaizduoju, kaip galima mušti vaiką ir tvirtinti, kad diržas niekam nepakenkė. Manęs niekada tėvai nemušė, bet nežinau nė vieno savo draugo, kuris nebūtų gavęs beržinės košės. O štai neretai ir šiandien išgirstu – mano vaikas gavo per užpakalį. Susigužu ir net nežinau, ką pasakyti. Lyg ir neturiu teisės aiškinti (juk visi tvirtina – mano vaikas, ką noriu, tą darau), o iš kitos – jaučiuos nusikaltimo bendrininke. Todėl bandau kalbėtis, bet visos tos mamos yra įsitikinusios, kad tik mušimas padėjo... Skamba baisiai. Vaikai išgyvena įvairius etapus. Jeigu neleisime jam atsiskleisti, slopinsime blogas emocijas, neaiškinsime, visas bėdas spręsime diržo pagalba – vaikas gali savo jausmus slėpti giliai. Nes bijos ir vėl fizinio smurto. O taip, diržas padeda – vaikas bijodamas smurto, nekartos savo elgesio. O ko pasieksime mes? Kad vaikas mūsų bijos, užsisklęs savyje, nenorės bendrauti...
„Blogas elgesys pažadina visas tėvų baimes: mes įspėjame vaikus, verčiame jaustis kaltais, net atsisakome bendrauti, vildamiesi, kad jie pasikeis. Bet taip atsitinka retai. Vietoj to vaikai elgiasi dar blogiau, kol galiausiai jų neįmanoma suvaldyti. Kai į netinkamą vaiko elgesį atsakoma neigiamu požiūriu, jie mano, kad jei elgsis dar blogiau, tėvai galiausiai juos pastebės.“
Labai svarbu yra priimti vaiką tokiu, koks jis yra. Keli pavyzdžiai iš knygos, padedantys geriau suvokti apie ką kalbama:
„Suprantu, kad mano vaikas yra kitoks. Žinau, kad mano vaikas tylus.sutinku, kad mano vaikas gali blogai legtis. Suvokiu, kad mano vaikas prastai mokosi. „
Nepamirškime, kad vaikai mus mėgdžioja. Norėdami, kad vaikai geriau elgtųsi, turime rodyti jiems pavyzdį.
