Ir kodėl prancūzai turi tokį autoritetą? Moterys nori būti tokios lieknos, o mamos svajoja, kad jų vaikai vieną dieną bus kaip mažieji prancūziukai – gražiai elgsis, puikiai valgys, nesiožiuos. Kaip to pasiekti? Perskaityti Pamelos Druckerman knygą „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“. Knyga išties puiki. Autorė dalinasi savo patirtimi. Ji augina mažylę,kuri gimė Prancūzijoje. O pati autorė yra kilusi iš Niujorko. Dabar visa šeima gyvena Prancūzijoje. Skirtumai labai dideli. Lyginant su Lietuva, manau, irgi būtų gan didelis skirtumas vaikų auklėjimo klausimais.
Štai prancūzų mažyliai jau nuo dviejų mėnesių išmiega visą naktį. O štai Pamelos draugai amerikiečiai vargsta iki metukų, pusantrų ar dar ilgiau. Būdami restorane, prancūzų vaikai puikiausias sėdi ir laukia savo maisto, o gavę noriai kramsnoja daržoves. Praėjus po gimdymo keliems mėnesiams, prancūzės puikuojasi nuostabia figūra. Žindymas po kelerius metus Prancūzijoje yra nesuprantamas dalykas. Jų gydytojas irgi neskatina žindymo ir tik pamatę spenelio įtrūkimą arba užsikišusį latakėlį, iškart siūlo pereiti prie mišinukų.
Skaitydama knygą, negaliu atsikratyti minties, kad tam tikra prasme prancūzai labai varžo savo vaikus. Man truputį priminė tėvų pasakojimus, kaip juos auklėjo vaikystėje. Visgi, esu labiau linkusi daugiau leisti vaikui.
Didžiausią nuostabą sukėlė skyrius apie miegą. Pasirodo, mes patys pripratiname vaikus dažnai keltis. O kaip? Paprastai. Kaskart bėgdami prie jų vos suverkus. Prancūzai nelekia iškart, o palaukia kelias minutes. Laiką vis ilgindami. Taip vaikas išmoksta nusiraminti pats. Jeigu per keturis mėnesius vaikas nespėja išmokti gerai miegoti, rekomenduoja metodo „palikti išsirėkti“ variantą.
Neįprasta ir tai, kad į lopšelius keliauja visai mažyčiai kūdikiai. Tačiau lopšeliai Prancūzijoje pritaikyti tokių mažylių poreikiams. Darželiuose nesiekiama kuo greičiau išmokyti vaiką skaityti ar rašyti. Atrodo, jog prancūzai yra žymiai labiau atsipalaidavę ir nesijaudina dėl kiekvienos smulkmenos.
Mes mamos dažnai mėgstame pernelyg sureikšminti nereikšmingus dalykus. Mano mažylis dar nesivarto, o štai kaimynės jau vartosi į abi puses – kažkas jam negerai. Ir skaitome forumus, straipsnius, patarimus. Galiausiai pačios pasirašome diagnozę ir verkiame. O būtent iš prancūzų reiktų pasimokyti ramybės.
Knyga labai įdomi. Ją skaityti vienas malonumas, kadangi faktai pateikiami pasakojant istoriją, ieškant sprendimų, nagrinėjant panašumus ir skirtumus. Galima nemažai dalykų pritaikyti sau. Patariu perskaityti.
Manau, kad ir pas mus kai kurie tėveliai auklėja vaikučius panašiu principu 😀