Knygos pavadinimas: Vyras ir vaikas
Autorius: Tony Parsons
Versta iš: anglų
Leidimo metai: 2004
Puslapių: 368
Aprašymas:
Hario šeima atrodo tokia stabili – mylima žmona, mielas sūnus ir puikus darbas. Tačiau kažko trūksta. Ir vieną dieną šeimos galva pasiduoda pagundai, permiega su kita. Žmona jį palieka, jis praranda darbą, lieka vienas prižiūrėti sūnų. Vėliau sužino ir apie tėvo mirtiną ligą. Tačiau jis susitvarko. Tai knyga apie žmogaus patiriamus sunkumus ir priimamus sprendimus jiems įveikti.
Labai liūdna ir graudi knyga. Yra tokių psichologinių momentų, kai norisi verkti, susitapatini su herojų gyvenimu, pradedi mąstyti apie savo artimuosius. Apie tai, koks trapus gyvenimas ir kaip greitai galime prarasti mums brangius žmones. Kaip greitai galime juos pamiršti arba pradėti neapkęsti. Man sunku suvokti, kai iki tol du mylintys žmonės, vėliau tampa tokiais nepakančiais vienas kitam, degančiais neapykanta. Juk jie praleido daug gražių akimirkų, o jei dar turi vaikų... Ir ar verta dėl vienos nakties nuotykio atsisakyti šeimos? Ar herojaus žmona teisingai pasielgė jį palikdama? Aš laikausi nuomonės, kad vieną kartą atleisti galima. Aišku, tas atleidimas nereiškia pamiršimo. Neištikimybės šmėkla persekios visą gyvenimą. Išnirs sunkiausiomis akimirkomis ir dar labiau blogins situaciją. Tačiau pabandyti išsaugoti santykius, ypač, kai yra vaikas, verta.
Labai jautriai vaizduojamas vaiko pasaulis. Atskirtas nuo mamos, jis jos visą laiką ilgisi ir laukia, kada sugrįš. Jis nepritampa darželyje, pastoviai verkia ten paliktas. Kaip sunku yra paleisti mažą žmogų į gyvenimą. Kai neturėjau savo vaikų, galvojau, kad viskas daug paprasčiau – sukanka 2 metukai – laikas keliauti į darželį. Tačiau, kai dukrai tiek sukako, žvelgdama į ją, tikrai jaučiau, kad ji tam dar nepasiruošusi. Nepasiruošusi ir aš. Todėl džiaugiausi, kad galiu su ja dar pabūti ir viliuos, kad matysiu, kada turiu paleisti vaiką. Supranti, kad šis mažas žmogus turi jausmus, jis išgyvena, jis yra jautrus. Iš visos širdies nori jam padėti, palengvinti jo kelią per gyvenimą...
Sunku buvo skaityti apie Hario tėčio kelionę į ten, iš kur negrįžtama. Sunku galvoti, kad kažkada reikės į ten lydėti savo artimuosius. Nepakeliamos tos mintys, tačiau tai neišvengiama. Todėl stenkimės branginti tas akimirkas praleistas kartu. Su seneliais, tėveliais, dėdėm, tetom. Šiame susvetimėjusiame pasaulyje, kurkime gražias akimirkas, atleiskime skriaudas... Laikas bėga...
Bendras įvertinimas 10 balų sistemoje – 8.
