Kiekviena iš mūsų ko nors bijome. Vienos daugiau, kitos mažiau. Vaikystėje bijojome tamsos, didelių šunų, piktų dėdžių, gydytojo adatų ar policininko. Mums augant, baimės keitėsi: kai kurios išnyko visiškai, tačiau atsirado naujų. Dažnai mūsų nemažai baimių pažeria būsima motinystė ir tapimas mama. Jei nėštumo (ar viskas bus gerai, ar sėkmingai išnešiosiu kūdikį ir pan.) bei paties gimdymo baimes galėtume įvardinti kaip laikinas – juk jos kamuoja tik tam tikru periodu, ne ilgiau nei 9 mėnesius, tai tam tikros rūšies mamos nuogąstavimą reikėtų laikyti amžinu. Juk nerimas dėl vaiko sveikatos, laimės, ateities niekada nepalieka. Visada baugu dėl to, o kas jeigu...
Kaip teigė šeimos ir vaikų psichologė Lina Gudaitė – Berckaitienė, ko nors bijoti, nerimauti yra normalu. Nenormalu yra tada, kai baimės jausmas pradeda trukdyti gyventi.
Kas yra baimė?
Pasak L.Gudaitės – Berckaitienės, baimė – tai viena iš pirmųjų ir viena svarbiausių žmogaus evoliucijoje susiformavusių emocijų, kurią sukelia tikras ar įsivaizduojamas pavojus. „Baimės jausmas yra absoliučiai natūralus, jis kyla iš savisaugos instinkto. Baimė žmogui būtina, priešingu atveju šis neišgyventų. Paprasčiau kalbant, baimindamasis žmogus gali atpažinti pavojų ir atitinkamai į jį reaguoti. Tarkime, pro šalį lekia mašinos. Vadinasi per gatvę dabar eiti negalima – kitaip atsitiks nelaimė, partrenks. Už lango siaučia grėsminga audra. Vadinasi, reikia išjungti elektros prietaisus, uždaryti langus – antraip žaibas gali trenkti į namą. Puola didelis šuo. Vadinasi, reikia kažkaip gintis, slėptis. Kaip konkrečiu atveju reaguos žmogus, priklauso nuo individualių kiekvieno asmens savybių. Juk visi mes – skirtingi.“, - pasakoja psichologė.
Kas vyksta su mūsų organizmu, kai bijome?
Dėl išsiskyrusio adrenalino paaštrėja pojūčiai. Paprastai pradeda greičiau plakti širdis, padažnėja kvėpavimas, išpila prakaitas. Kai kuriems žmonėms gali sustingti raumenys, pabalti ar parausti oda. Baimė mus veikia dvejopai: vieni tampame itin aktyvūs (pasiruošę bėgti, kovoti), kiti pasijaučiame tarsi paralyžiuoti, sukaustyti (bejėgiai).
Ko dažniausiai bijo mamos?
Kai kurios baimės planuojant kūdikį, jo laukiantis ir ruošiantis pačiam gimdymui ar ką tik tapus mama, ypač jei tai – pirmagimis, kyla iš paprasčiausio nežinojimo.
Tokį nuogąstavimą reikėtų laikyti absoliučiai natūraliu, juk motinystė – pats didžiausias ir ko gero svarbiausias pokytis moters gyvenime. Nėštumo metu ir pagimdžius keičiasi kūnas, psichologinė būsena (tam įtakos turi pasikeitusi hormonų pusiausvyra), gyvenimo ritmas, galų gale pačios savęs suvokimas. Būtų labiau nenormalu, nei normalu, jei pirmą kartą besilaukianti ir gimdanti moteris apskritai dėl nieko nesijaudintų, apie nieką negalvotų.
Be jokios abejonės, visos pasaulio mamos, visi tėvai baiminasi ir jaudinasi dėl savo atžalų. Taip buvo, yra ir bus. Problemų kyla tada, kai tų baimių yra pernelyg daug, kai jos užgožia visa kita. Taip jau yra, kad baiminimasis iš žmogaus atima labai daug energijos ir jėgų. O kai asmuo patiria emocinę perkrovą, jis gali pradėti elgtis nenuspėjamai, jo veiksmai neretai tampa impulsyvūs, nelogiški. Perdėta baimė pakeičia ir mąstymą. Vieni tampa chaotiškesni, greitesni, kiti, priešingai, tarsi sulėtinti, vengiantys iniciatyvos, pasyvūs ir labai atsargūs. Rezultatas abiem atvejais yra prastas. Sprendimai labai dažnai tampa neadekvatūs esamai situacijai, o neįveikta problema provokuoja naujas problemas. Jei pernelyg ko nors bijoma, gyvenama nuolatinėje įtampoje. O tai trikdo tarpusavio santykius su aplinkiniais.
Kiek tokios mamos baimės pagrįstos? Kas jas lemia?
Kai bijoma, nerimaujama, nuogąstaujama labiau dėl nežinojimo, pakanka tik šiek tiek laiko, patikimos informacijos ir baimės nelieka. Perdėtą nerimastingumą lemia daugybė pačių įvairiausių dalykų: moters charakteris, sukaupta patirtis, auklėjimas, turimi kompleksai, menka savivertė ar nesaugumo jausmas (pvz., nesutarimai su vyru, nekokia finansinė padėtis ir t.t.).
Mokslininkai nustatė, kad kai žmogus nuolat ir dėl visko bijo, jis ilgainiui pradeda jaustis beviltišku, bejėgiu, nevykėliu (juk nesugeba savęs sukontroliuoti). Visa tai pakerta jo pasitikėjimą savimi, atima motyvaciją ko nors siekti, stengtis. Juk vis tiek nepavyks! Įsisuka užburtas ratas, mat baimes įveikti padeda tik tikėjimas savimi.
Ar mamos baimės turi įtakos vaikui? Jei taip, tai kokios?
Be jokios abejonės turi. Ir netgi labai didelę. Mažam žmogučiui mama ir tėtis – tai visas pasaulis. Ir taip yra gana ilgą laiką. Būtent per tėvus: šių paaiškinimus, žodžius, reakcijas, emocijas vaikas susipažįsta su jį supančia aplinka. Moksliškai įrodyta, kad net naujagimis geba atskirti skirtingą mamos vidinę būseną. Jam pasitarnauja mamos veido išraiška, balso tonacija. Jei mama nuolat visko bijo, kūdikis ar vaikas tai supranta kaip ženklą, kad jį supantis pasaulis yra nesaugus, kupinas pavojų.
Toks mažylis auga taip pat visko bijodamas, o tuo pat metu ir nesavarankiškas, jam trūksta pasitikėjimo savimi bei jį supančiais žmonėmis. Visa tai atsiliepia ir normaliai jo raidai – mažas žmogutis nejaučia saugaus prieraišumo, negali laisvai tyrinėti pasaulio. Užaugęs toks žmogus, jei jis neanalizavo savęs, netyrinėjo savo baimių ir neieškojo jų priežasčių bei būdų kaip tai įveikti, greičiausiai bus kompleksuotas, neryžtingas, vengs atsakomybės.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų baimių. Tai natūralu. Pavyzdžiui, kūdikis bijo verstis, žengti pirmus savarankiškus žingsnius. Bet tokia baimė laikina, netrukus jis ryžtasi paleisti mamos ranką ir nueina vienas pats. Vėliau vaikui tenka įveikti kitokias baimes: pasilikti darželyje, trumpam namuose pabūti vienam pačiam, grįžti namo sutemus, savarankiškai nueiti į parduotuvę, ant scenos padeklamuoti eilėraštį ir pan. Žmogaus raida – sudėtingas procesas. Kelias savarankiškumo link tiesiogiai susijęs su baimės įveikimu. Išdrįsome kažką padaryti? Vadinasi, žengėme pirmyn.
Ar tiesa, kad daug baimių mes, mamos, savo vaikams tiesiog įkalbame?
Taip. Tarkime vaikas bijo bičių, šunų, dar ko nors, nors nėra tiesiogiai su šiais gyvūnais ar reiškiniais susidūręs. O jis bijo dėl to, kad šių dalykų bijo mama ir savo baimių neslepia, jas demonstruoja. Nė kiek negeresnė situacija susidaro ir tada, kai mažylis pernelyg saugomas, nuo „pavojų“: jam neleidžiama kažkur lipti, kažko imti, įpilama atsigerti, atpjaunama duonos ir pan. Vaikas tokį mamos ar tėvų elgesį, kai jam kažkas draudžiama ar už jį nuolat padaroma, supranta labai tiesiogiai – aš pats nesugebėsiu, man nepavyks. Taigi, neugdomas savarankiškumas.
Taip jau yra, kad gyvenime nutinka visko. Ir gero, ir blogo, ir džiugaus, ir baisaus. Vaikas turi susipažinti su visais savo jausmais bei emocijomis. Taip pat ir su baime. O tai padaryti jam turi padėti tėvai. Jei tėvų baimė kokioje nors konkrečioje situacijoje išties yra pagrįsta, vaikui būtina tai paaiškinti jam suprantama kalba. Pasakyti, kodėl mama bijo, kodėl buvo taip sureaguota ir pan.
Kaip baimes įveikti?
Pirmas žingsnis – įvardinti. Pačioms sau pripažinti, kad bijoma, pabandyti susivokti, kodėl ir ko konkrečiai bijoma, paanalizuoti.
Kadangi dauguma baimių paskatina nežinojimas, jas įveikti padeda tinkama informacija: kursai, atitinkama literatūra, pokalbiai su panašaus likimo ar patirties žmonėmis.
Jei bijoma pernelyg, labai veiksminga savo mintis nukreipti kita linkme, ką nors dirbti ar užsiimti tuo, kas malonu, kas ramina, atpalaiduoja: pavyzdžiui, išeiti pasivaikščioti, pasiklausyti muzikos, pažiūrėti gerą filmą ar pagulėti vonioje su įdomia knyga. Baimes labai puikiai malšina ir įprasti rutininiai buities darbai.
O jei savarankiškai susitvarkyti su baimėmis visgi nepavyksta, visada galima kreiptis į specialistą.
