Kodėl aš nesinervuoju, jei nerandu baravykų...

   Tikriausiai šiais metais grybų randa visi iki soties...Na tų, valgomų. Bet aš, kartais, matyt, ne į tuos miškus nuvažiuoju, kur dygsta visiems įprastiniai, valgomi (baravykai, raudonviršiai, lepšiai, voveraitės) grybai, tad namo grįžtu nebūtinai su pilnu krepšiu baravykų. Na bet, žinokit, vis tiek "prisigrybauju" . Išsitraukiu telefoną ir fotografuoju. Tuomet tinka ir visi tie, kurie žmonių nėra renkami ir valgomi. O jie tokie gražūs!  Galvoju, kad jei rasčiau aš tų baravykų, tai net nepastebėčiau, kokie kiti grybai gražūs, lyg kokios asmenybės - unikalūs, išskirtiniai. O dar ta jų aplinka, kurioje jie auga...! Ištisas grybų pasaulis!

   Na gerai, nesu jau visai tokia beviltiška, randu šiek tiek ir tų tradicinių valgomų. Įsiridenu į pintinę, prieš tai įsimetus į fotoaparato "pintinę". Žiemą bus smagu "akį užmesti" ir prisiminti.

Bevaikščiodama po mišką nuolat jaučiu, kad esu svečias kažkieno namuose...

Manyčiau, lapės ola.

Šernų maudykla.

Šernų "masažuoklis".

O kas gi čia taip meistriškai namus sau įsirengė?...

O štai ir pačių miško gyventojų tenka pamatyti...Gluodeno mažylis.

Kaukolė. Ir kieno gi ji galėtų būti?...Ilgas snukio kaulas tuoj kiša mintį, ar tik net laputės?...

    Kaip ir neretai būna, miške aptinkame ženklų, teršiančių žmogaus vardą. Na gi tikrai keptuvės lapė nenaudojo...

Bet smagiausiai grybauja mano vaikas:

Kam tie grybai, jei miške yra geresnių dalykų! Augustė - didelė pagalių, pagaliukų gerbėja!

   Tikrai, gi nevažiuotum su šeima į tolimą girią tik šiaip paslampinėti. O va, jei jau grybauti, tai grybauti. Ir jei tų baravykų nerandi, atrandi kur kas daugiau: miško garsus ir kvapus, pastebi daug visokių urvelių, fantastiškai apsamanojusių kelmų, keistų augalų, įvairių gyvūnų, jų pėdsakų ir dar daug visko.

    Na gerai, išduosiu -  savo vyrą tai nervuoju su tokiu savo grybavimu. Sakė, kitą kartą virvutę pasiims, kad prisirištų mane. Gi ne kiekvienam vyrui išlaukti, kai žmona apie kiekvieną musmirę su fotoaparatu tupinėja :-)).