Vakar apsilankėme savivaldybės organizuotoje klėdinėje eglutė, kur kiekvienas ikimokyklinukas turi galimybė dar kartą gyvai susitikti su Kalėdų seneliu bei gauna dovanėlę.
Nors ir truputį tingėdama nuvežiau savo mažiuką į kitą kaimą pas senelį. Važiuojant dar sūnaus paklausiau, ar sakys eilėraštį seneliui, tikėdamasi, jog atsakys neigiamai (nes šiaip jis dažniau nedrįsta). Tačiau Deimantukas nusprendė, kad sakys.
-O apie ką sakysi? Gal apie senį raudonosį? - paklausiau.
- Ne. Apie medžius.
Taigi nuvykstame į šventę, pažiūrime vaidinimą apie Sniego karalienę, galiausiai pasirodo visų vaikų labai lauktas senelis. Sakomi eilėraštukai, dalijami saldainiai. Mes taip pat prisiartiname prie senelio. Dar pasitikslinu, ar sakysime eilėraštuką. Vaikas ryžto nepraradęs.
Duodam seneliui labas, pasakom vardą.
-Na, -sakau, -pasakyk sesneliui eilėraštį.
Deimantukas gaba garsiai ir aiškiai pradeda:
-Pjauna pjauna medį,
Pjauna pjauna medį,
Pjauna pjauna medį...
Šalia esančios tetulytės juokiasi, senis taip pat. Sako, čia eilraštis apie eglutę, kurią pjaunam.
Taigi mano vaikiukas seneliui pasakė savos kūrybos eilėraštį. Kad ir primityvus, bet vidinio juoko ir džiaugsmo man suteikė visai dienai :)
Ir dabar tebesakamba tie jo sugalvoti žodžiai: pjauna pjauna medį...
Nu tikras šaunuolis 👍 Tikrai pralinksmino senelį, nauju dar negirdėtu eilėraštuku. 😀 Taip tai juk seneliui ir pabosta metai iš metų girdėtus eilėraštukus klausyt.
😃 Šaunuolis