Kaip man patinka tas laikas, kai ruduo lietaus pirštais barbena į langus, stipriais gniaužtais suėmęs nugramzdina saulę į debesį ir vėjingais atodūsiais plėšia lapus nuo medžių... Tada šiltai įsitaisau namuose, užsiplikau arbatos ir jaučiu užplūstantį visokeriopą įkvėpimą. Tik Antano tókios niūrios rudeniškos dienos visai neįkvepia: tykiai nutipena durų link, rodo pirštuku į duris ir didelėmis mėlynomis akimis prašosi į lauką, – laukinėti jis galėtų valandų valandas ir, spėju, bet kokiu oru...
Prašymų į lauką pastarąją savaitę buvo ne vienas, bet nenuspėjamas rudens lietus bent porai dienų privertė likti namuose. O rudenį, kur bebūtum, neįmanoma nepasinaudoti ir nepasidžiaugti gamtos dosnumu: įsitikinau, kad metinukui žaidžiant su rudeniu galima gan paprastai ir lengvai skirtingus dydžius bei formas įvertinti, su skirtingomis spalvomis susipažinti ar kažką įdomesnio sukurti. Šįkart savąją rudens mozaiką dėliojome iš gilių, kaštonų ir kankorėžių, – mokėmės juos į skirtingo dydžio indelius dėlioti: smulkiausius vaisius – giles – į mažiausią indelį, stambesnius – kaštonus – į didesnį indelį, o didžiausius – kankorėžius – į didžiausią indelį:
Tik reikia akylai prižiūrėti, nes viskas, o ypač tai, kas nauja ar mažai matyta, turi polinkį keliauti į burnytę :)
Gilės
Su gilėmis Antanas pamėgo štai tokį žaidimą: kol jis sėdi maitinimo kėdutėje, duodu siaurakaklį buteliuką ir papilu gilių ant padėkliuko. Mažylis deda giles į buteliuką, o paskui jas bando iškrapštyti:
Dirba mažosios rankelės – gražu žiūrėti! :) Antanui toks gilių bėrimas į buteliuką be galo patinka: kol jis galynėjasi su gilėmis ir buteliuku, aš galiu lėkštę išplauti ar arbatos užsikaisti. Tiesa, iškrapštymo (arba išbėrimo) veiksmas vis dar sunkiai sekasi, mat mažylis, užuot giles paprasčiausiai išpylęs, bando kišti ranką į buteliuką ir taip jas iš ten iškrapštyti.
Kaštonai
Iš žaidimų su kaštonais Antanui tikras atradimas – kaštonų dėliojimas į dėžutę. Viskas labai paprasta: imam dėžutę (aš panaudojau batų dėžutę ir jos šonus šiek tiek pagražinau, kad mažylio akį labiau trauktų), tada išpjaunam dėžutės dangtelyje kiek didesnes nei kaštonų dydis skylutes ir parodome mažyliui, kaip mesti kaštonus per skylutes į dėžutę. Skylučių trys, kad atitiktų žodžio „kaštonas“ skiemenų skaičių. Norint pasunkinti, prie skylučių galima prirašyti ir skaičius, kad mažylis kaštonų mestų tiek, kiek nurodyta:
Aišku, kol kas skaičių nuorodos Antanui per sudėtingos suprasti, bet metant kaštonus garsiai kartoju, kiek jų per skylutę įkrito, tad, tikėtina, ilgainiui kartojant skaičiukai įsiropš ir į mažylio atmintį.
Kankorėžiai
Koks gi ruduo be spalvų? Esu skaičiusi specialistų teiginius, esą penkiolikos-šešiolikos mėnesių vaikui mokytis pažinti spalvas visai ne per anksti, tad bandau ir aš su Antanu. Šiam reikalui pasitelkiu kankorėžius: jie neįprastos formos, nelygaus paviršiaus, nevienodo dydžio, tad imu juos ir nudažau. Dažau viena, kol Antanas miega, antraip pats Antanas taptų spalvotas it kankorėžis :) Naudojau akrilinius dažus, dažiau keturiomis pagrindinėmis spalvomis: raudona, geltona, žalia ir mėlyna:
Tada paėmiau dėžutę su skyriais (panaudojau arbatos dėžutę, bet galima naudoti ir bet kokią kitokią; pagaliau galima kelias dėžutes suklijuoti ir reikiamomis spalvomis nudažyti), jos skyrius išklijavau spalvotu popieriumi tokių spalvų, kokių yra patys kankorėžiai, ir kartu su Antanuku dėliojome kankorėžius į spalvotus skyrelius:
Spalvų pažinimas mažajam – tikras iššūkis, bet atkakliai mokyti rūšiuoti nesiekiau, tiesiog rodžiau ir garsiai vardijau spalvas, kartojau – tikiu, išmokus pažinti spalvas, vieną dieną tikrai pavyks ir rūšiuoti. Kankorėžius dėjome ne tik į dėžutę, bet ir ant nudažytų klevo lapų (lapus taip pat dažiau akriliniais dažais), – atrodo štai taip:
Klevo lapai
Kitą kartą spalvų žaidimą žaidėme su klevo lapais: susiradau spalvoto kartono, uždėjau žaliai nudažytą klevą ant žalio kartono, raudonai nudažytą – ant raudono ir t.t., apvedžiau lapo kontūrus, iškirpau, o tada kartu su Antanuku bandėme ne tik spalvą, bet ir formą atitaikyti, štai taip:
Vėlgi, bandymai ne patys tobuliausi, bet pats procesas gan smagus, o svarbiausia – rodyti ir įvardyti spalvą. Dar bandėme lapus perkirpti perpus ir surasti to paties lapo pusę:
Na, o baigiant, po ne taip ir paprasto spalvų pažinimo – atokvėpis, kurio rezultatas gali tapti gražiu rudenišku namų akcentu arba susidomėjimo vertu objektu mažyliui. Vienoje televizijos laidoje mačiau, kaip mokė kankorėžiais dekoruoti šviestuvus. Namuose radau nuo saldainių atlikusį plastikinį burbulą, gerokai mažesnį nei tipiškas šviestuvas, – pabandžiau jį apklijuoti kankorėžiais:
Tereikia karštų klijų ir nemažo kiekio kankorėžių. Tiesa, į burbulo vidų įbėriau šiek tiek grikių kruopų, kad burbulas „kalbėtų“. Rezultatas išėjo įdomus, o svarbiausia – sudomino Antaną, kuris dar ilgai kankorėžių burbulo iš savo rankų nepaleido ir bene visus kankorėžius iščiupinėjo beigi išžiūrėjo:
Gražių rudens akimirkų vaikams ir su vaikais! :)
Kokia superinė įdėja !!! Mes su mažyliu paūgėsim ir bandysim tikrai, nes dabar visos gilės ir kaštonai būtų suvalgyti ! 😃 😃 😃 Nors jaučiu vyresnėliui taip pat visai patiktų dar pasižaist ypač su kankorėžiais ir klevo lapais 😀
Labai įdomu, super! 😀
Kaip šauniai mokotės!Super👍 Pačių pagamintos priemonės - pačios geriausios!😀
super 👍
Smagūs užsiėmimai 😀. Kuo daugiau naujienų mažyliui, tuo smagiau 😀.