Kai ankstyvą šios savaitės pirmadienio rytą pravėriau langą, žvilgsnį nušviesino pirmosios baltos, lėtai ant drėgnos žemės betūpiančios snaigės: širdin užsuko šilti vaikystės prisiminimai, o pro nosį dvelktelėjo svaigus kalėdinės eglutės ir močiutės kepamų sausainių kvapas. Pamenu, kaip būdavo gera, kai, pasirodžius pirmam sniegui ir išgriuvus su draugais laukan, į mūsų mažas nosytes šaltu bučiniu pakšėdavo krištolinės snaigės, tik, nespėjus delniukais grybštelti, jos skubėdavo išnykti...
Išskubėti į lauką norėjosi ir šį pirmadienį, norėjosi Antanukui parodyti balta antklode nuklotą kiemą, bet kol mažylis atsikėlė, kol papusryčiavome ir išsiruošėme, pirmoji sniego antklodė ėmė ir išskydo... Tik, laimė, neilgam: šįryt pagaliau pavyko šaltą sniego skiautinį pajusti:
Kas gali būti gražiau už krištolinius sniego žiupsnius ant įvairių augalų bei medžių ir paliktas pirmąsias mažylio pėdutes sniege?..
O grįžę namo, pratęsėme sniego temą: susiradusi informacijos internete, pasiūliau mažyliui dirbtinio sniego. Tereikia krakmolo, skutimosi putų (kad būtų galima ką nors iš tokio sniego suformuoti) ir kokio indo:
Pats tokio „snieginėjimo“ procesas mažyliui be galo patiko (žinoma, paskui yra šiek tiek darbelio viską tvarkant, bet mažyliui suteiktas džiaugsmas išties atperka :) ).
Baltos beprasidedančios žiemos!
Taip, reikia truputį prižiūrėti, bet Antanėlis šįkart labai tvarkingai žaisdamas apsiėjo 😀
Tikrai visiems mažyliams turėtų patikti toks sniegelis👍. Svarbu tik į akis sau ar kitam nepridrabstyti...😀
Ooo, kaip smagu ! Dirbtinis sniegas👍👍👍