Pastaruoju metu daugelis tuoktis besiruošiančių porų į pagalbą organizuojant vestuves pasitelkia vestuvių planuotojas. Viena tokių – Lietuvos žvaigždžių pamėgta ir numylėta raudonplaukė Laura Vagonė, dar kitaip save pristatanti Lape. Šiam rytui – labai lengvas, neįpareigojantis interviu su pačia Laura. Gaivus, lyg sauja rasotų žemuogių.
Laura, esate puikiai žinoma vestuvių planuotoja. Jūsų paslaugas renkasi ryškiausios šalies poros. Kieno vestuvių organizavimas jums buvo įsimintiniausias ir kodėl?
Aš neskirstau klientų į „ryškius“ ir nelabai (šypsosi). Stengiuosi, kad kiekviena šventė patiktų man pačiai. Aišku, žinomų žmonių šventės atidžiau sekamos, vėliau aptarinėjamos, tad spaudimas jaučiamas ir visuomenei žinomų žmonių vestuvės savaime pavirsta sudėtingesniais projektais, po kurių apima toks palengvėjimas...
Kaip nutiko, kad nėrėte į vestuvių verslą?
Kažkaip tas vestuvių verslas pats pasirinko mane. Daug prieš tai dirbau renginių srityje. Beveik visada. Nuo mokyklos laikų kažką organizuodavau. Didžiausias lūžis įvyko motinystės atostogų metu. Į verslo susitikimus su kūdikiu ant rankų neateisi, o susitikus su pora, mažas kniurkiantis padariukas kažkaip taip stipriai ir netrukdo. Tad susikoncentravau ties šia veikla ir viską baigti dabar nebebūtų logiška.
Taigi, be to, kad nuolat organizuojate šventes, auginate ir sūnų. Koks yra Vytautas?
Mano šešiametis sūnus yra nuostabus kaip ir visų kitų žmonių sūnūs ir dukterys. Jis jautrus, toks šiek tiek keistas, toks lyg dar tos tarybinės kartos vaikas. Jam nereikalingi kompiuteriai ar mobilūs telefonai, jis dar gyvena Lego pasaulyje ir iš tų detalių daro stebuklingus dalykus. Sakyčiau, jis labiau intravertas, jam gaujos nereikia, bet, kadangi yra vienas aukščiausių grupėje, tai žaidžia krepšinį. Aš galėčiau pasakoti apie jį visą dieną...
Ką mėgstate veikti su sūnumi?
Sūnus man yra toks mažas draugelis. Aišku, jis žino, kad aš esu mama ir gana griežta. Manau, kad manęs vienintelės jis iš tiesų klauso. Bet man nereikia galvoti, su kuo išeiti pasivaikščioti, mes turim vienas kitą. Jis pasiima paspirtuką, aš riedlentę ir mielai maloniai leidžiam laiką parke. Abu su sūnum mėgstam kiną, kuris neatsiejamas nuo karamelinių spragėsių. Mėgstam važiuoti traukiniu, keliauti pas draugus. Kartais kartu paskaitom knygelę ar pasimokom eilėraštukų. Labai norėčiau skirti jam daugiau laiko, nes tikrai tikiu, kad ką įdedi vaikui į galvelę ir širdį vaikystėje, tą jis nešiosis visą gyvenimą. Nes suaugę žmonės nebesikeičia.
Esate veikli, judri moteris. Ar aktyvų gyvenimo būdą palaikote ir su sūnumi?
Tikrai taip. Ilgą laiką Vytautas tik stebėdavo mane bėgančią pusmaratonius, tačiau šiais metais jis pats pabandė bėgti varžybose pirmą kartą ir gavo medalį už savo pirmą kilometrą. Jis šaunuolis, labai juo didžiuojuos. Jis taip pat turi savo aitvariuką, gimimo dienos proga gautas paspirtukas vis dar yra geriausias jo draugas. Kaip ten sakoma: obuolys nuo obels netoli rieda...
Ką jums davė motinystė?
Pasakysiu atvirai: sunkesnio darbo už pirmus dvejus metus su kūdikiu – nesu dirbusi. Aš labai vertinu laisvę. Tai su vaiku, ką kiti besakytų, laisvė yra apribojama. Tu nebeatsakai tik už save, tu nuolat turi galvoti dar už kažką. Manau, kad motinystė iš esmės manęs nepakeitė, bet Vytautą taip, myliu labiausiai už viską pasaulyje.
Daugelis vaikų žino, kad jų tėvai dirba pagal tam tikrą stabilų darbo grafiką. Jūsų gi darbe viskas kitaip – ar tai turi kažkokios įtakos laisvalaikiui, buvimui su vaiku?
Kaip ir minėjau, tikrai norėčiau praleisti daugiau laiko su Vytautu, bet, deja, vasaros metu tenka susitaikyti su realybe, kad jis daugiau laiko praleis su seneliais ir tėčiu, nei su manimi.
Kokias vertybes skiepijate savo sūnui?
Man pats baisiausias uždavinys, apie kurį nuolat galvoju – kaip išauginti šitą berniuką į šaunų vyrą: atsakingą, vyrišką, sugebantį pasirūpinti savimi ir artimaisiais, žmogišką, laisvą, žingeidų, aktyvų, kultūringą, ne kokį lepšį. Kažkaip bandau to siekti, bet, dievas žino, dar neradau būdo šitam tikslui pasiekti. Turiu porą tikrai gerų draugų, brolių, į kuriuos norėčiau, kad būtų panašus mano vyrukas, tai rezgu planą sų jų tėvais pabendrauti šiuo klausimu (šypsosi).
Ar jau matote, į kokią pusę jis norės užaugęs pasukti? Gal turi ryškėjančių talentų?
Darželio auklėtojos sako, kad jis bus architektas. Jis nuolat iš kaladėlių stato didžiausias pilis, bokštus. Mano draugė Baiba sako, kad jis turi klausą, tai gal bandysim ir muzikos mokyklą palankyti, bet nieko neversiu per prievartą, lai jis pats renkasi savo kelią. Aš kažkaip manau, kad realiai vaikai mums nepriklauso, tad kažkaip labai reguliuoti kuo jam būti nesiruošiu. Yra tokia Debi Gliori knygelė „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“, tai taip ir bus – mylėsiu jį, kuo jis bepataptų. Kad bus įdarbintas vestuvėse po kelerių metų, tai čia faktas.
Ar Vytautas lanko kokius nors būrelius? Kuo jis domisi?
Šiuo metu lanko krepšinį, bet galvojam apie futbolą ir jau mano paminėtą muzikos mokyklą. Žiūrėsim, kaip čia mums seksis planuoti laiką.
Ar nebūna, kad į namus pasibeldžia rutina? Kaip su ja kovojate?
Oi, ko jau ko, bet rutinos kartais net pasiilgstu. Su rutina susiduriu labai retai.
Atėjo vasara, nors jums ji – pats darbymetis. Kada artimiausios šeimos atostogos ir ką žadate veikti?
Su šeima atostogaujam šaltuoju periodu. Aš dievinu Italiją, Siciliją, tad man ten vasaros užtenka. Su Vytautu gana lengva keliauti, jis tikrai mėgsta vaikščioti, džiaugtis mažais dalykais, yra komunikabilus, pritampa prie kompanijos, tai aš jį laisvai galiu vežtis ir į keliones su draugų kompanija. Italijoje dažnai restoranų padavėjai jį pakibina, pakalbina. Paskutinė kelionė į Sardiniją buvo tobula.
Darbas su vestuvėmis – nesibaigianti šventė. Kaip nuo to pailsite?
Šventė yra svečiams ir jauniesiems. Mums darbas – savotiška tarnystė. Planuotoja, nori nenori, yra tokia lyg ir modernių laikų tarnaitė, guvernantė ar panašiai. Fiziškai sunku ištverti gal tik ilgas darbo valandas, laisvadienių, savaitgalių neturėjimą, tačiau labiausiai pailsėti reikia nuo bendravimo, psichologinės įtampos ir panašiai. Aš turiu būdų, kaip su tuo kovoju: knygos, rašymas, sportas, riedlentė, aitvaras ir pan.
Dėkoju Laurai už pokalbį! Mielosios skaitytojos, žinau, kad laukiate interviu ir su malonumu juos skaitote, todėl noriu pranešti, jog vasarą mažinu tempus, todėl nesupykite ir nepertraukiamai mylėkite, net ir tada, kai pirmadienio rytą interviu nerasite :)))) Jaukios beprasidedančios savaitės! :)
