Liuba šį laišką mums parašė elektroniniu redakcijos paštu. Kai žmogus nori išsipasakoti, mūsų pareiga – jį išklausyti.
„Labas, norėjau jums papasakoti tokią savo 16 metų „laimę“, tiksliau, laimę ir nelaimę“. Pradėsiu nuo pradžių. Susipažinom kaip ir visi, tiksliau, aš jį mačiau sapnuose , žinojau ir vardą, tik nemačiau veido. Vėliau visi įvykiai klostėsi taip, kaip ir reikia: gimė vaikai, lyg ir viskas būtų gerai, bet praėjus 13 metų viskas pradėjo birti.. Nuo tada, kai jis išvyko į komandiruotę , o paskambinus atsiliepė merginos... Manau, kiekviena moteris suklustų...
Kai grįžo po komandiruotės, viskas klibėt pradėjo, mane su vaikais lauk varydavo, rėkdavo, maistas lipdavo su lėkšte prie sienos... Taip praėjo trys metai. Bėgom, grįžom, barėmės... Mano giminės man padėdavo, jį apramindavo, per tuos metus pražilau, bet aukojausi vaikų labui. Kentėjau . Mačiau, kaip kenčia dukra nekęsdama tėvo, juo labiau, sūnus verkdavo su manim kartu ir klausdavo, kur eisim, jei išmes mus. Išmetęs ne kartą buvo drabužius, paukštelius, katiną skraidindavo per langą, neapykanta jame virdavo, o aš vis vildavausi ,tikėjausi kad jis aprims, susipras. Juk rodos, namus turėjome, tik norėk ir džiaukis...
Tuščios viltys, rugsėjį trūko kantrybė po eilinių jo išpuolių, susirinkau daiktus ir išėjau į nežinią. Iš pradžių pas sesę 3 savaites gyvenau su vaikais, gelbėjo darbas, kolegės, vėliau radau butą. Po to buvo kitas butas, kurio savininkas neima nuomos su sąlyga, kad aš jį tvarkysiu, remontuosiu. Šiuo metu nieko geresnio neturiu.
Po 2 mėnesių atsirado žmogus, kuris norėjo man padėti, spyriojausi, kad nereikia, bet jis, suprasdamas mane, sakė, kad pagelbės. Taip ir atsitiko, priprato vaikai, o tėvui jie net nerūpėjo , nežinojo, ką veikia , ar valgyti turi ir t. t. Gelbėjo tai, kad nebijojau jokio darbo, savaitę dirbau valstybinį darbą , o savaitgalį statybose. Taip duriu galą su galu...
Dabar jau žinau, kad buvęs vyras taip naudojo psichologinį smurtą, dar pridėkime kontrolę, gąsdinimus... Dabar aš ramesnė - turiu darbą, draugą, butą kuriame gyvenu. Tik bėda, aš su juo nesusituokiau, vis tikėjau, kad jis mane ves... Guodžia tai, kad dar galioja įstatymas jį paduoti alimentų mokėjimui.
Taigi, štai toks mano gyvenimo anonsas...
Liuba
po 13 tarkim,kad ir graziu metu suvokti,kad vyras apgaudineja,zemina,varo lauk,naudoja psichologini smurta ir dar pragyventi su juo 3 metus-tai yra laaabai daug,3 metus dar kenteti,buti nelaimingai,vaikai buvo taip pat nelaimingi,tad si moteris tikrai bande isgelbeti sia santuoka ir ,dziaugiuosi,kad yra tokiu stipriu moteru,kurios ne kencia,o iesko savosios laimes,kiekviena tokios yra verta,sekmes Tau 😉
Saunu, kad bent po tryju metu uzteko drasos spjaut i veida tokiam vyrui, saunuole 🌷 del alimentu, duok iskart, jei kas dnr testa padaryt galima ir priteis net atbuline data 😀
O as truputi is kitos puses noriu paziuret - toks vaizdas, kad visi bendri gyvenimo metai - nieko verti. Bet juk iki to lemtingo skambucio buvo 13 graziu gyvenimo metu... Kodel viska nubraukia?
Gerai padarei,kad palikai ta despota. Sekmes tau ir tavo vaikams 😀
o as skaiciau ir apsiverkiau pradzioje 😥 tikrai daug tokiu istoriju yra ir turiu draugiu kurios iki siol tai kencia ir bijo kazko tai 😥 o Liuda tikra saunuole!
Atrodo istorija kaip daugelio.. Iš tikrųjų apmaudu, kad tiek reikia laiko, kad pamatytum žmogaus tikrąjį veidą.. bet iš kitos pusės gerai, kad vaikai jau paaugę, ne su kūdikiais teko išeiti į nežinią..
Laiko ir kantrybės.. nes laikas gydo žaizdas..
😀kantrybes ir laime pati ateis tik reik islaukti 😉
liudna istorija bet gerai tik tiek kad susiprato ir daugiau nebeleidzia saves zeminti ir trypti su zeme 👍
sekmes siai mamytei 😀