Mama ir dukra. Svečiuose pas babą

Laikas lekia labai labai greitai. Reikalų, kartais net ir ne visai reikalingų, randasi vis daugiau ir daugiau. Tokiame skubėjimo ir “reikalų” laikmetyje tikra vertybe tampa ramūs, lėti ir pastovumu dvelkiantys savaitgaliai. Vienas iš tokių savaitgalių būna tuomet, kai svečiuojamės pas babą. Taip meiliai mes vadiname mano senelę, Urtės prosenelę.

- Baba, o kur tu dirbi? - vyksta pokalbis prie pietų stalo.
- Aš nedirbu, Urte.
- O tai ką tu veiki? - šiek tiek pasimetusi, toliau klausinėja mano trimetė.
- Nu va taip su Bimu sėdžiu namie.
- Bet vistiek, ką tu dirbi? - nepasiduoda mažoji.

Pritariu Urtei, kad net ir baboms reikia kažką dirbti. JI ir pečių pati kuria, ir į parduotuvę eina, sniegą nusikasa, su draugėm susitinka, kasdien meldžiasi...

Nors babos sveikata ir nebeleidžia dirbti taip, kaip norėtų širdis, tačiau, galvoju, kasdieniuose paprastuose darbuose kartais daug daugiau prasmės, laisvės ir laimės nei tame “tikrų darbų” ir “reikalų” pasaulyje.

- Urte, aš tavy labai myliu!
- Baba, kodėl tu man sakai tavy? Reikia lietuviškai kalbėti!
- Urtele, baba čia taip aukštaitiškai šneka. Čia tokia tarmė. - įsiterpiu aš.
- Aa, supratau! Seni žmonės kalba aukštaitiškai, o nauji - lietuviškai.

Negaliu nesutikti su mažaja. Naujiems žmonėms tarmė - didžiulis atradimas. O mums, auginantiems šiuos naujus žmones, tikra vertybė yra turėti tarmiškai kalbančius senelius ir mokytis jų išminties!