Mama numeris vienas

Namuose dabar ištisai girdžiu "mememememe". Nebent Atėnė ant mano rankų arba sugebėjo kažkokiu stebuklingu būdu susigalvoti veiklos viena. Dabar be mamos vaikui neįmanoma diena. :) Jei dar buvo laikas, kai galėdavau jai pasiūlyti žaisliukus ir ji gražiai sau juos dėliodavo, kramtydavo ar mėtydavo kurį laiką, tai dabar jei mama nebūna šalia ir nedaro to paties laaabai retai pavyksta jai vienai tai. :) Aišku, dviese įdomiau, bet ir tai pabosta gan greit, o tada lipa ant rankų, kimbasi į kojas ir prašo, kad panešiočiau, pašokdinčiau ir padainuočiau. O nešioti jau yra ką. :D Tad vakare dažnai noriu tik ištiesus kojas RAMIAI TYLIAI pagulėti. Vyras mėgina su ja užsiimti, bet dažniausiai ji kaip sużeistas kareivėlis šliauždama ir zirzdama parkeliauja ten, kur esu. O išėjus man iš kambario iš karto ašarų pakalnė... vyras jai net sako su tokia pavydo gaidele "ei, Atėnyte, juk aš čia esu", tačiau tėtis juk ne mama, su kuria būni visą dieną, kuria labiausiai pasitiki. Ir nors aš labai džiaugiuosi, kad mano dukrytė turi tokį prisirišimą ir saugiai jaučiasi su manimi, labai norėćiau, kad taip galėtų būt ir su tėčiu, nes kartais ir mamai reikia baterijas "perkraut". :) O dabar mama numeris vienas reikalingiausias žmogus.