Aš dažnai dejuoju, kad vaiką auginti sunku ir kiekvieną dieną laukiu, kada bus lengviau (kai praeis diegliukai, kai išdygs dantys, sueis metai, du... na gal kai pradės vaikščioti, šnekėti, suprasti, klausyti ir kiti paradoksalūs laukimai), o kartais tik galvoju, kad auginu "sunkų vaiką", esu nuolat pavargusi ir bambanti, NEatostogaujanti, visada neišsimieganti, kartais pykstanti visai be priežastis ir neatrandanti savęs motinystėje.
Aš - Eglė ir "tokio" tipo mamoms priklausau jau 1,7 m. Šis pesimizmas dažnai virsta "blogos mamos" sindromu ar net visa motinystės krize. Tačiau atlikusi Geros Mamos savitikros testą sužinojau, kad, nepaisant visko - aš esu Gera Mama.
Tokia jaučiuosi, kai Adomas atbėga į mano ištiestų rankų glėbį, kai atneša man žaidimų aišktelėje rastą kankorėžį, kai pasigardžiuodamas valgo mano "kulinarinius šedevrus", kai užmiega tik man įsikibęs į plaukus, kai jis pasiilgsta manęs jau po pirmos sekundės užsidarius duše, kai aš žinau jo mėgstamiausią paveikslėlį knygoje, kai guostis jis bėga man, kai aš suprantu jo neartikuliuotą lietuvių kalbą, kai pažvelgus į savo jau nebekūdikį suprantu, kad aš auginu žmogų. Galbūt tai tik akimirkos, bet jos tokios stiprios ir tikros, jog kitų testų, straipsnių, vertinimų ar patarimų man nebereika. Užtenka vaiko, kuris mane myli, net ir bambančią :)
Ačiū už pasidalintas mintis 😀
Nuotrauka tiesiog liuksiška! 👍
Man Tavo motinystė tokia įkvepianti... 🌷 😀
Tikrai, motinystės džiaugsmas toks didelis, palyginus su mažais kasdienybės rūpestėliais...😀
Atvirai ir nuoširdžiai. Smagu skaityti mintis, kurios atskleidžia realius jausmus. Aš, kad ir kiek stipriai myliu savo mergaites, pati jas auginu, šiuo metu joms atiduodu visą save (derindama jų priežiūrą su kitomis veiklomis, tiksliau daugiau dirbdama naktį), tačiau dažnai jaučiu, kaip yra sunku būti mama, o dar sunkiau būti gera mama, padėti toms mažoms asmenybėms skleistis ir užaugti gerai žmonėmis. 🌷🌷🌷