Sveikos, mielosios. Nors sakoma, kad papuošalas daug pasako apie žmogų, jo skonį, socialinę padėtį, pažvelgus į savo papuošalyną matau daug skirtingų dalykėlių – galbūt todėl, kad juos dėviu pagal nuotaiką ?
Būsiu turbūt vienintelė, kuri neturi didelės papuošalų dėžutės. Ji – mano svajonėse, paprasta medinė dėžutė, kurią galėčiau pati dekupažuoti. Visgi, pažiūrėjus į tai kiek turiu to „lobio“ reikėtų nemažos dėželės, nes mėgstu, kai viskas turi savo vietas. O kol kas mano papuošaliukai stūkso . . .stalčiuje sudėlioti į įvairias dėžutes.
Neturiu auksinių papuošalų, išskyrus vestuvinį žiedą, kurį nešioju kasdien jau beveik 6 – eri metai.
Sužadėtuvių žiedelis sidabrinis – jau su pamesta viena akute, saugiai „tupi“ savo dėželėje.
Papuošaliukų nepirkau jau senokai. Galbūt todėl, kad išsiverčiu su turimu „arsenalu“.
Šie pirkti mokyklos baigimo šventei. Pasipuošiau ir dar manau ne kartą pasipuošiu. Su mažučiais svarovskiukais.
Esu sentimentali, tad turiu ir iš paauglystė likusius savo mėgstamiausius auskraus su drugeliais (nuotraukoje viduriniai). Greta mano pačios dekupažuoti drugeliai ir šalia jų – mamos gaminti vakarinukai.
Turiu ir vestuvinius papuošaliukus – paprasto metalo (o gal net ne metalo?), kurie buvo dėvėti tik tą dieną. Išskyrus žiedelį ir apyrankę, kuriuos nešiojau dažniau. Nusipirkau pati.
Kaip minėjau pati šį tą esu „sukurpusi“. Bet iki tobulų formų oi kaip toli. Tad ‚Draugauju“ tik su veltiniu ir šiek tiek su karoliukais.
Turiu sidabrinukų, tarp kurių tetos dovanotas žiedelis, vyro dovanota apyrankė ir kaklo grandinėlė bei vyro močiutės ir uošvės dovanotos grandinėlės, dar viena apyrankė dovanota tėvo ir viena draugės.
Šie papuošaliukai gaminti mano mamos.
O paskutinieji atkeliavę šiais metais – švenčių proga gauti iš mano krikšto mamos, kuri turi nuostabias rankas, mat užsiima sutažu. Čia jos gamintos sagės bei sagė į plaukus.
Pažvelgus į savo papuošaliukų „saugyklą“ supratau, kad perku tik žiedelius, kurių nors ir nedaug – mėgstu didesnius ir išsiskiriančius. Nors anksčiu puošdavausi kur kas labiau, nei dabar.
Dabar mano mėgstamiausi štai šie mažučiai auskariukai, be kurių neišeinu iš namų, nes jaučiuos kažkaip lyg būčiau „neapsirengusi“. Dar viena apyrankė – ir būnu pasiruošusi. O anksčiau mėgau ilgus kabančius auskarus, grandinėles. Dabar tirsiog esant mažyliui nenoriu, kad kas užkibtų, maišytų, norisi atrodyti subtiliai pasipuošus ir jaustis patogiai.
Tokie tie mano papuošalai „neturintys savo namų“, bet tikiuos kada prisiruošiu įsigyti tą medinukę ir ją dekoruosiu. Tuomet mano „mažieji draugai“ turės savo namus. Na, o kolkas neturiu nuo ko jų slapstyti – nei vyras, nei sūnus jais nesidomi.
Pasikartosiu – esu sentimentali, tad keikvienas papuošaliukas, kad ir koks mažmožis bebūtų – man turi prasmę. Ypač tie, kurie dovanoti artimųjų – vsuomet prisiminsiu iš kur jie, primins tuos žmones.
Roberta
