Prisiminimų šešėliuos - rudeniško vakaro tamsa. Į automobilio langus įnirtingai plaka lietaus lašai. Gal net ne tik lietaus.
Tėtis vairuoja, mama šalia. Dar yra jaunesnioji sesė - taip pat kartas nuo karto smalsiai sužiūranti tai į priešpriešiais važiuojančių automobilių virtines, tai į miesto žiburius. O tų žiburių ir žiburiukų be galo daug! Penkiais, septyniais ar net devyniais aukštais išsidėsčiusių... Pamačiu tuos žiburėlius aišku- pusė kelio įveikta.
O kelionė ilga. Vis tik nuo Aukštaitijos iki Žemaitijos - trys valandos kelio. Jau beveik įmigus pasiekiame tikslą - kapines. Jas aplankome kasmet, su didžiule iš tėvų sklindančia ramybe ir kartu mūsų vaikišku nerimastingu džiaugsmu: jau tuoj, tuoj pasimatysim!
Tik pirma uždegsim žvakeles ant senelio, tėtės tėčio kapo. Ant promočiutės. Dar ant kelių dėdžių, per anksti iškeliavusių Anapilin... Na štai. Žvakelės uždegtos. Maldelės sukalbėtos. Šaltoka. Plonas sniego sluoksnis jau dengia kapinių takelius. Ir taip beveik kasmet.
Tėtis tai vienam, tai kitam sutiktajam džiugiai paspaudžia ranką, pasilabina, pasikalba: "Juk bene metus nesimatėm, tiesa? Žiū, kaip greitai bėga laikas!"... Suaugusiųjų akys vis krypsta ir į mus su sese. Sako, kad gerokai ūgtelėjom.
Pagaliau ir kelionės atomazga - medinė dviejų galų troba. Gonkuose vis dar tebestovi balta spintelė, iš kurios mamos mama traukia kvapnų medų bei minkštą sūrį. Ilgame koriudoriuje tebestovi mūsų įsivaizduojami "laiptai į dangų" (išties tai tik kopėčios į pastogę, kur laikomi ant karties sukabinti lašiniai ir kumpiai, kur pašaliais sukrautas kitas užgyventas ir jau atgyventas turtas). Be abejonės, kambariuose kvapnu, jauku, nors neįprasta. Šiuose namuose pasitinka džiugūs artimųjų veidai: močiutė, senelis, kiti artimieji. Vakarojama ilgai. Prisimenami išėjusieji, paminimi naujai gimusieji.
Ir taip būdavo tik kartą metuose: kelionė, kapeliai, artimųjų aplankymas ir vėl namo.
O kelionė namo visad perpus trumpesnė.
Kodėl?
Nes visur gerai, bet namuose geriausia.
Jaukių Vėlinių.
