Mano vaikystės velykos...

Tai buvo senai... Kokybiškų nuotraukų neišliko, nes tiesiog tuo laikmečiu nebuvo nei galimybių, nei reikalinga  fotografuoti kiekvieną akimirką.

Bet išliko tikrai kokybiški prisimimai.

Nors daug dirbo seneliai ir sunkiai dirbo, bet tikrai turėjo laiko pabūti su anūkais. Jie mokėjo iš nieko padaryti didelę šventę, kuri įstrigo visam gyvenimui. Tai buvo buvimas kartu, gyvas  bendravimas, kurio dažnai dabar pasigendame, šių technologijų pripildytu laikotarpiu.

Nebuvo nei šiuolaikinių viryklių, nei kitų patogumų, bet tai netrugdė džiaugtis gyvenimu.

Nebuvo tuo metu net minties, kad negalima "versti" vaikų dirbti. Padėti buityje tiesiog buvo privaloma.

O tai tikrai teikė džiaugsmą.

Labai džiaugiausi, kad galiu  priskinti dilgėlių, kuriomis vėliau dažėme kiaušinius. Dabar tikriausiai nei viena iš mūsų, negalėtų savo vaikų pasiųsti šio darbelio atlikti. Tikriausiai, sekančią dieną tektų aiškintis tam tikroms institucijoms už galimą vaiko nepriežiūrą.

Kaip būdavo  įdomu ir nuėjus į klojimą, susišluoti  šieno likučių nuo grindų. Ir šia smulkme dažydavom kiaušinius.

Dar, kaip šiandien pamenu, kad  su seneliu eidavom  ąžuolo žievelių, kurios - puiki kiaušinių spalvinimo medžiaga.

Norėčiau paminėti, kad ir močiutė mokė mane džiovinti mėlynes (dabar aš jas šaldau), kurios irgi priskiriamos prie natūralių dažų.

Tad, daugiau gal nesiplėsiu kiaušinių dažymo tema, tik paminėsiu, kad labiausiai man patiko ridenti jau nudažytus kiaušinius. Ridenimui griovelis buvo daromas senelio iš beržo tošės.

O stalo dekoracijai buvo naudojami pataisai ir samanos. Ir žinoma, stalo viduryje puikuodavosi močiutės keptas pyragas.

Ech, kiek aš tuo metu viskos turėjau... Turėjau bendravimą, stebėjimą ir taip buvo perteiktos žinios nebrukant per prievartą, o per pavyzdį.

Ačiū Mamyčių klubui, kuris privertė prisiminti kuklias, bet labai prabangias bendravimu, šiluma, meile vaikystės velykas.