MANO VAIKYSTĖS VELYKOS

Kai bandau prisiminti savo vaikystės Velykas, pirmiausiai prisimenu margučius. Nuostabius, skutinėtus margučius. Panašius kaip nuotraukoje, tik nuotrauka deja ne iš vaikystės. Ir margučiai skutinėti ne mano šeimos narių. Bet tokius grožius mokėjo kurti ir mano mama.
Gyvenome kaime,  vištytės netinginiavo...Tad per Velykas ko jau ko, bet dažytų kiaušinių tikrai netrūko...Pagrindinis marginimo būdas buvo skutinėjimas...Pastatydavo bliūdą ( rašau taip, kaip tada vadinome :-) ) įvairespalvių kiaušinių ir leisdavo mums vaikams parodyti savo meninius sugebėjimus. Na kažkaip tie sugebėjimai ne itin įspūdingi būdavo, bet gera prisiminti kaip visi susėdę ant mažų medinių suoliukų aplink mamą, ir dubenį  ( kuriame būdavo gal kokie 40 - 50 kiaušinių) bandydavome išgauti šiokį tokį ornamentą. Kaip kiaušiniai būdavo nudažyti? Pagrinde dažydavo svogūno lukštais, tad būdavo tamsiai rudi, šviesiai rudi. Dar būdavo juodų, ar beveik juodų, kuriuos išgaudavo iš ąžuolo žievės ir geležies mirkalo.Tai ir viskas....Vašku nedažydavom…Su žolelėmis taip pat ne...
Bet vašku margintų kiaušinių atnešdavo Velykų bobutė.(tik paaugus sužinojau, kad vašku mokėjo marginti mano močiuti, kuri gyveno tame pačiame kaime, tad ir Velykų bobutės pagalbininkė būdavo .)
Antras mielas prisiminimas iš vaikystės yra apie Velykų bobutę. Tai buvo stebuklas, toks pats kaip ir Kalėdų senelis…
Velykų bobutė neužeidavo  į namus, ji savo dovanas palikdavo lauke. Todėl tekdavo iš vakaro padaryti “gūžteles”. Kuo gražiau jas išpuošti. Puošdavome viskuo, ką tuo metu būdavo galima rasti bundančioje  gamtoje: šakelėmis, akmenukais, samanomis, bet kokiomis prasikalusiomis žolytėmis. Prisiminimuose tai būdavo labai gražu :-)
Velykų rytą būdavome pažadinami anksti ( tėvai matyt girdėdavo Velykų bobutės vežimą dardant…) ir bėgdavome į lauką. Basi, įsispyrę į bet kokius batus, su naktinukais (užsimetę paskubomis bet kokį rūbą)… Ir šalta žvarbų rytą nebūdavo, ir tėvai nebijodavo, kad susirgsim.Gūžtelėse rasdavom vašku margintų kiaušinių, medinukų (dažytų viena spalva),  kartais labai gražių  pintų krepšelių ir saldainių. O koks būdavo džiaugsmas…
Kiaušinių neridendavome, kiaušiniaut neidavome. Pagrindinis žaidimas buvo mušti kiaušinius, ieškoti paties tvirčiausio… Sotūs būdavo visi kaimo šunys…
Į bažnyčią neidavom ( augau tokiu laikmečiu kai tai buvo tabu...ir tėvai tam pakluso…). 
Namai nebūdavo puošiami. Šventiniai pietūs, velykaičiai, ir išpuoštos gūžtos po langu būdavo pagrindiniai šventės akcentai.Tiesa, dar išeiginius rūbus leisdavo apsivilkti :-)
Šie prisiminimai apima tą laikmetį, kai man buvo maždaug 5 - 10 metų. 
Atrodo kuklios tos šventės buvo, bet jos buvo...Ir prisiminimai mieli...
O dabar kuriame savo tradicijas...Kad liktų daug mielų prisiminimų mūsų vaikams...