Mažo žmogaus - didelis savarankiškumas

Dukrytei augant, man vis labiau tenka įtempti savo kantrybės stygas. Visai neseniai maniau, kad kantrybė - vienas iš stipriausių mano žmogiškų savybių. Paskutiniu metu taip nebemanau.  Išaušo diena, kai žmogutis atsisakė valgyti, kai jį šaukšteliu maitina mama. Štai kaip atrodo vaizdas, kai 1,7 metų vaikas savarankiškai valgo sriubą:

Mano vaikas niekada negėrė iš buteliukų su čiulptukais (soskėmis), nuo 1 metų naudojome puodelį su snapeliu. Manau, iškilmingai artėja akimirka, kai "snapelinis" puodelis bus numestas, nes iš tikro - tėvų puodelio gerti toooooks malonumas (kas tie šlapi rūbai - nors gręžk?...)!

Prašnekus, kad eisime į lauką, žmogutis atsineša savo apdarus ir rengiasi...Žinoma, kad kol kas į šį procesą gali žiūrėti kaip į nemokamą spektaklį:

O bandymai užtraukti užtrauktuką, mamą skatina ištiesti kojas ir pailsėti. Dar pakankamai ilgai namuose bus ramu!

Kiek kebliau su batais, todėl nuovokus vaikas aunasi batus, kuriuos taip paprasta apsiauti. Na ir kas, kad tai "tik" 45 dydžio "kroksai"!

Vežimėlis vis dažniau įgauna kitą paskirtį - "stumduko"...

Laiptai...Laiptai...Nebegaliu jais užnešti ar nunuešti vaiko. Jis lipa pats - aukštyn - ketureiga, žemyn - tvirtai suspaudžiu mažą rankytę savojoje (čia mano nervai tokių savarankiškumo apraiškų dar nepripažįsta).

"Virtuvėje privalo būti švara! Kas čia per bala?..."

"O jau šiukšlė tai tikrai turi turėti savo vietą !" (mesdama šiukšlę į šiukšliadėžę, dukrytė iškilmingai kartoja "fa, fa").

Net prie kriauklės man plaunant indus, dažnai tenka pakovoti dėl vietos, ar paslėpti kėdę, kad dukrytei nepavyktų "šturmuoti" kriauklės.

Mūsų šuo nutuko, kai jį pradėjo "primaitinti" mažoji Augustė. Ji neša šuniui sauso maisto "granules" ir šuo, kad ir nebūdamas alkanas, nedrįsta atsisakyti.  Žinoma, reikia pasirūpinti savo geriausiu draugu!

"Mama neduoda telefono! O paskambinti taip reikia...Tiek jau to - TV distancinis ne prasčiau už telefoną!"

Pradžioje labai juokdavausi, kai Augustė, numovus jai pėdkelnes, imdavo apžiūrinėti savo kojų tarpupirščius ir rinkti pūkelius, likusius nuo pėdkelnių. Dabar tai jau kasdienė procedūra, tik Augustei reikia skubėti, kol mama turi kantrybės stebėti šią unikalią sceną (ko nespėji susirinkti, sunaikina maudynės).

Dantų valymas - ne išimtis. Dar vienas savarankiškumo įrodymas. Mamai pasidarbuoti šepetėliu vaiko burnytėje - didelė privilegija. Kokia laimė, kad ji dar kiekvienąkart iškovojama!

Taigi, reziumė. 1,7 m dukrytė maža tik savo ūgiu, savo kūno konstrukcija. O suvokimas, noras, gebėjimas atlikti tam tikrus darbus - jau didelis. Tikiu, kad kartu su dukryte "užaugs" ir mano kantrybė.

Veikli mažoji moteris švenčia kovo 8- ąją!