Meilė prasideda nuo savęs...

Visi tai suvokiame, bet ne visi mokame save mylėti. Arba teisinamės taip įprasta  fraze: neturiu laiko… Bet argi galima netrurėti laiko meilei?

Ar myliu save aš? Sengiuosi,bet ne visada pavyksta.
Mylėti save, tai reiškia primti viską kas duota: ir gera ir bloga. Ir nekoneveikti savęs, jei ima  kas nors  nepavyksta, nesiseka. Bet jei ne garsiai tai mintyse kartais pavadinu save netikša ar nevykėle. O argi mylimam žmogui taip sakoma? Todėl ir sakau: ne visada myliu save, arba nepakankamai  myliu save. O dar mažiau lepinu save. Bet tikrai stengiuosi...Suvokiu, kad gera savijauta priklauso nuo santarvės su savimi. O kai gerai jaučiuosi daugiau galiu duoti ir aplinkiniams, galiu siekti užsibrėžto tikslo. Jei liūdžiu,  pykstu ar jaučiuosi nelaiminga   darau kažką, kad tuos jausmus pakeistų kiti geresni jausmai.  Kartais tai būna mėgstama veikla, kartais artimo žmogaus apkabinimas, mėgstamos dainos pasiklausymas, ar pasivaikščiojimas gamtoje. Jei tai tuo metu neįmanoma, tiesiog stengiuosi prisiminti kažkokias džiugias akimirkas, tokias, kurių metu jaučiausi laiminga. Tai padeda...
Bendraudama su kitais  nuolat kartoju: mylėkite save… Bet iš tiesų kažkodėl lengviau mylėti kitus, nei save. Beprotiškai myliu savo šeimą… Savęs tikriausiai niekada neišmoksiu taip mylėti...