Pirmiausia iškyla klausimas kas labiau myli?Meilę yra sunku išmatuoti ar suskaičiuoti, todėl pasakyti tiksliai, kas daugiau turėtų mylėti beveik neįmanoma.Taigi ko gero, tokie žodžiai kaip „daug“ ar „daugiau“, „labai“ ar „labiau“ yra ne iš piršto laužti, ir mylėti kitą daugiau ar labiau negu jis myli visgi įmanoma.
Taigi,mes savo santykiams atsiduodame tiek,kiek patys gebame tuo metu ir aišku mylėti tiek daug ir labai,-kiek įmanoma,nes dozuodami savo „duodamą” meilę nebūtume laimingi.
Mes esame šeima,esame tryse,ir kiekvieną naują dieną pasitinkame ,pradedame nuo bendravimo,nuo meilės,meilę išreiškiame bučinuku arba gražiu žodeliu,švelniu prisilietimu.Esame įsitikinę,kad svarbiausia jausti ir suprasti meilės,kaip paties žmogiškiausio jausmo galią ir prasmę..Vaikas,neturintis žmogaus,kurį galėtų mylėti visa širdimi ir juasti meilę,neturi svarbiausio pamato savo dorovei.Mes todėl kasdieną prisipažystame,jog esame vienas kitam labai brangūs,labai mylimi,esame vienas ir tas pats,kad kitur taip nėra.Vaikai ir tėvai-neatskiriami visą gyvenimą,nes tai šeima,ji būtent ir leidžia vienas kitam padėti.Davimas-tai nelaukimas grąžos.Labai svarbu nebijoti žvelgti vaikui į akis,švelniia jį paliesti,su juo patylėti.Mes esame šventovė,kuti saugo vaiko svajonių pasaulį.
Todėl,vaikas Mus,kaip Tėvus vertina ir gerbia,jis atsidėkoja darbais,pasako ir žodžiais,sulaukiame ir staigmenų.Vieni kitiems padedame kuo lengviau gyventi,jai kazkas suklupsta-padedame atsistoti,nes gyvenime ir taip daug kas trapu...Gyvename tik kartą,ir nebijokime pasakyti myliu,tu man šiandien ir visada-reikalingas,nebijokime paimti vienas kitam už rankučių ir susikabinti. :)
Mylėkime,ir būsime mylimi,ką pats duosi-to paties netgi su kaupu sulauksi ir atgal !!!
