Mes toookios mergaitės! Mes smalsios, pažeidžiamos ir patiklios, panašiai, kaip iki 20/30-metės. Tad ir mūsų spinta, mus ir atspindės. Rašysiu MES, nes tai bus 2 mergaičių ( o gal 2 šimtų ar tūkstančių) nuomonė.

Mes jau seniai pamiršome gruboką 15 – mečių romantiką, aktyvų 25 – mečių entuziazmą, 30 – mečių racionalumą. Tad mes jau  „nepriimame“ iš  jaunuolių pagalbos, kai sustojame šalikėje, o jie mums šaukia:“eiiii, panele, gal tau benzas baigėsi, gal nežinai kaip valytuvus įjungti????!!!!”

Mes daug ką matėme.

Poto užsimerkėme.

Poto plačiai atsimerkėme.

Ir pamatėme  naują pasaulį, naują gyvenimą, naują save.

Mes ir vėl tikime visa kuo, kas geriausia, nes tai, kas blogiausia, kaip taisyklė, mums jau atsitiko, bet mes  IŠLIKOME,  kad ir vėl galėtume tikėti tuo, kas geriausia. Mes nepanikuojamedėl„pabėgusių“ pėdkelnių,dėl  „išskridusios“ iš mylimiausio paltuko vienetinės sagelės.  Mes gauname  tik tai, kas geriausia: todėl, kad gėrį sugebame įžvelgti net ten, kur kiti nieko nepastebi. Mes žengiame koja kojon su savo darželinukais/mokinukais. Mūsų  žvilgsnis – išlavintas, klausa – jautri, o rankos – švelnios. Todėl visas gėris prie mūsų  taip ir siejasi, taip ir limpa…(ar ne didžiausia laimė gauti lauko dobiliuko žiedelį iš mažų, mažų rankyčių?). Mes mokame net bulvių maišą paversti… elitine medžiaga.

Mes gražios. Ne, ne taip, kaip jūs – mes  ne simpatiškos. Mes  dieviškai gražios, nes pačios sau pripažinome, kad būtent tokios mūsų  krūtinės, kojos ir nosys   ir turi būti. Savo   krūtines – kojas – nosis mes jas išmokome mylėti taip, kad jas dabar pamils bet kas.

Mes  žinome paslaptį. Pasakojimų apie “milijonus”, “karjeras”, “sėkmę” bei “socialinį statusą” jau persivalgėme. Dabar tiksliai žinome – tai, ką rodo per televizorių, rašo internete, platina socialiniuose tinkluose ir pasakoja per treniruotes – tikrai ne pats svarbiausias dalykas gyvenime. Mes žinome, kas iš tikrųjų svarbiausia, bet tylime. Tylime apie tai, kad gyvenime svarbiausia – pats gyvenimas: jo skonis, spalvos, ritmas, kvapas, gebėjimas džiaugtis ir jausti pasitenkinimą kiekviena diena, kiekviena akimirka, tad dabar mes viską ragaujame neskubėdamos, nelėkdamos, kad kuo ilgiau mums to užtektų.

Mes  seniai nebenaudojame tobulų frazių ir laiko patikrintų gundymo metodų, nustojome būti „aktyvių paieškų“ būsenose. Atradome  tai, kas mums visus tuos metus buvo reikalingiausia – save, tikrą ir paprastą. Ir pasirodė, kad mes, tokios „tikros“, visiems aplinkiniams labai ir labai įdomios. Na, praktiškai visiems, o to vertiems vyrams – ypatingai.

Mes ir vėl mokame kūkčiojamai verkti ir juoktis iki uždusimo. Jau nusimetėme “socialinio padorumo“ reikalavimus, draudimus bei leidimų šarvus. Nekenčiame to laikmečio, kai nugarą reikėjo laikyti tiesią ir, kas beatsitiktų, reikėjo šypsotis, nors tik verkti, o tiksliau pasakius kaukti,  tesinorėjo, pritariamai linksėti galva, kai ją reikėdavo iš visų jėgų purtyti.  Įkyrėjo save „laikyti rankose“,rankas atgniaužėme – ir į laisvę išsprūdo gyva, jautri, tikra moteris…

Gyvename taip, tarsi kvėpavimas: tai audringai, tai ramiai, tai švelniai ir vos girdimai, tai skubotai ir azartiškai… Kvėpuojame gyvenimo ritmu, gyvename kvėpavimo ritmu. Pagaliau, mums   pradėjo sektis: gyventi tuo pačiu laiku su gyvenimu.
Esame labai smalsios. Vietoje “aš gi viską žinau pati!” prasidėjo “oi, mergaitės, kiek aplink visko įdomaus!”: ir šokiai, ir joga, ir programavimas, ir kelionės, ir seminarai, ir spektakliai,  ir kulinarija, ir… Mes kuriame gyvenimą, tarsi perlinius karolius vis veriame ir veriame savo naujus, lyg  “iš oro” atsiradusius talentus,  tapome paveikslus, lipdome puodus, užkariaujame neatrastus plotus.   Ir mums viskas sekasi!

  Ilgus sijonus   nešiojame todėl, kad tai labai gražu, elegantiška. Ir trumpus nešiojame , ir džinsus. Ir įvairią bižuteriją, nuo vietinės iki indiškos, o “firminiai” papuošalai tvarkingai padėti dėžutėse, ilsisi. Įrodinėti, kad “aš turiu brilijantų”, mums nebereikia. Svarbiausia, kad viskas patiktų mums pačioms.  Nesinori žinoti, kas dabar “madinga”, “reikaliga” ar “ką nešioti šį sezoną”, “ką pataria žvaigždės”. Mums tik reikia, kad gražu būtų mums pačioms. Ir tame “jų gražume” labai daug šilumos, moteriškumo,  ramybės ir harmonijos. Išdrįstame ir vaiko gamintą apyrankę užsidėti. O, manote ji ne puiki?

Neskaičiuojame    kalorijų. Todėl, kad meilė, judesys, azartas, įkvėpimas, mėgiama veikla  veikia daug efektyviau už fitneso treniruotes ir plastikos chirurgus. Ir, žinoma, viendėlto  tapome tokiomis gražuolėmis. Tad ir drabužių išmetimui neturime, o juos tik persiuvame arba pritaikome savo atžaloms. Savalaikiškai išmetame tik tai, ko tikrai nepanaudosime (net kūrybiniams vaiko darbeliams

Pėdkelnės sėkmingai gali būti  Olafo šaliku. 

o kas dar gera, bet jau mums nereikalinga, tiesiog atiduodame tam, kas dar naudos, vertins. Tad  nesame daiktų vergai,  o esame tik mėgiamų pomėgių vergai. Užuot pirkę 100 kartų reklamoje matytą toooooookią suknelę, perkame kelionę, o kelionėje rengiamės patogiai: dvasiškai, fiziškai ir racionaliai ( jei bus šalta, mūsų  megztinis vaikui tarnaus už suknelę)

  Ilgam ir gana toli “pasiuntėme” įvairias “geros savijautos” ar “tikslų siekimo” motyvacines programas ir kitokias tuščias šnekas.  Vertiname kiekvieną minutę, visur spėjame, niekur nevėluojame, todėl, kad niekur neskubame. Neskubame net bėgti nuo savęs, nes jau ir su savimi įdomu, prasminga, reikalinga.

Nesiekiame  tikslų – juos kuriame.

Nekovojame, o imame tą, ką mums duota.

Nesiverčiame per galvą, o ją laikome iškeltą.

Ir taip mes  paprasčiausiai – gyvename

Ir tiksliai žinome , kad dar vėliau  viskas bus  daug daug įdomiau…

O ar gali būti dar mielesnė, elegantiškėsnė, stilingesnė  suknelė už promočiutės siūtą ir tavo pačios pritaikytą sau?

Dar manęs  paklausite ką AŠ ( ne MES),  naujo įsigijau? Ką naujo atradau/suradau?

O, taip! Atradau! Suradau!

Foto gamintojo. Medžiaga - veltinis.

Dar tikriausiai paklausite kaip dabar atrodo mano spinta? Atrodo kaip ir atrodė, tik šiai minutei tvarkingai sudėta, bet „rytoj“ vėl nebeliks tvarkingumo, "rytoj" ji vėl bus tokia

nes auginu vaiką ir mokinu jį savarankiškumo ir visuomet stengiuosi, kad vaikas PATS  mokėtų/norėtų/galėtų rengtis. O jei pačiam vaikui drabužėlius tenka pasiimti, tai ir tvarkelė  „pabėga“. Vaikai moka pasidėti,  bet rezultatai skiriasi.

Nedraudžiu vaikui matuotis ir mano drabužėlius bei nuspręsti kiek dar liko „augti“ iki mano mėgiamo drabužėlio.

Atsitinka ir taip, kad mano mėgiamas sijonas, man nežinant, pavirsta proginiu drabužėliu. Bet ar galiu pykti? Ar tai nenuostabu? Ar tai ne būsimosios dizainerės išraiška?

Nebaru, o vertinu pastangas. Pastangų pasekmes matėme jau....

Tad tokia TA SPINTA. Ji reali, man GRAŽI....