O mes su meškiuku buvome ekspuodicijoje: spalvų gaudyti! Juk spalvos – tai irgi rambliai. Neieškojęs nerasi, neįvardinęs nepastebėsi. Tad šiais metais meškiukų bibliotekoje tik to ir mokomės. Kiekvieną mėnesį gauname po laišką, skirtą vienai spalvai, ir kalbamės, piešiame, skaitome, žiūrinėjame paveikslus, žaidžiame ta spalva. O žaliąjį mėnesį mes iškeliavome ieškoti tų spalvų kiemuose bei daržuose.
Taisyklės paprastos: bakst į spalvų ratą, įvardiname atspalvį ir ieškome dviejų tos spalvos dalykų, juos fotografuojame. Mažiems meškiukams visai nelengva įdėmiai dairytis. Bent manasis toks plačiakampis: viską aprėpia vienu žvilgsniu ir paklaustas gali išvardinti smulkiausias matytas detales. Bet kad pats dėmesį atkreiptų... Hmm... Fotomedžioklė – puiki šio įgūdžio treniruotė. Mes ieškojome mėtinės ir alyvuogių, garstyčių ir trynio, šokoladinės ir kakavinės, azuro ir vyšninės spalvos. O fotografuoti juk nelengva: nusitaikyti, mygtuką spausti, fokusuoti. Regis, tuoj kantrybės pritrūks, bet čia pastebi tarp žolynų reikiamą spalvą!
Tikriausiai būtume žaidę iki tamsos, tik aš gi tokia – tai valgyti laikas, tai ridikėlių parsinešt pamiršom. Kas čia būtų, jei žaistume visą dieną. Juk entuziazmo ir kantrybės turi užtekti dviems žaliems mėnesiams, o ne vienai mėtinei popietei! Užduočių – gyvas galas.
Mes maišėme žalius dažus, lyginome žalius atspalvius, skaičiavome žalias mašinas ir žalius rūbus, mėginome prisiminti žalius vaisius bei daržoves, aptarinėjome žalias patarles ir žaliai rengėmės.
Viena iš linksmiausių mano meškinui užduočių yra spalvų knygos pildymas. Mes išverčiame rūšiuotas šiukšleles ir ieškome tinkamų atspalvių skiautelių. O po to jas dar apipaišome visais rastais tos spalvos pieštukais bei dažais.
Tiesą sakant, pieštukų dėžutėje retai rasi šešias skirtingas žalias, tad kiekvieną mėnesį mes dar keliaujame išsirinkti gražiausių mėnesio spalvos pieštukų. Matytumėt, kaip prie jų stovo blizga meškiuko akys! Norėčiau tik, kad tie vienetiniai paišeliai būtų truputį pigesni... Gal žinote slaptų vietų?
Gerai, kad nors dažai puikiai maišosi, užtenka kelių pagrindinių spalvų, kad išgautum daugybę atspalvių. Kiek? Reikia išmėginti! Mūsų draugas Filipas siūlo suręsti kuo aukštesnį žalių atspalvių bokštą. Mums labai patiko. Kitą kartą rengsime varžybas, o šįkart tiesiog statėme. Meškiukas sako, kad čia stebuklinga vasaros žiema nykštukų mieste. Matote, kaip visi kūrena savo krosneles? Meškiukas visada piešia kaminėlius.
Meškiukas apskritai mielai piešia, bet tik ne viena spalva! Nebent toji spalva būtų rožinė. O štai žalia būtinai prašosi draugijos.
Žalia spalva mes užsižaidėme ir niekaip negalėjome liautis. Bet kuo čia stebėtis! Juk mes sodininkavome. Vienos sodininko dienos mums buvo maža – mes atsakingai auginome pupą, o ji per naktį neišdygsta, kad ir ką sektų pasakoriai. Tiesą sakant, sodininkaujame mes kasmet. Derliaus neužauginame, bet tam, kad vaikis pamatytų, kas ir kaip auga, užtenka ir to metro kaimynų patvoryje. Tik iki šiol mes auginome gėles ir pomidorą, o šįkart rinkomės žalią žalią pupą.
O skaitėme apie žalią žalią žirnį: H. K. Anderseno pasaką „Penki iš vienos ankšties“. Ją galima rasti dažname pasakų rinkinyje, pavyzdžiui:
- Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės (serija „Pasaulio pasakos“). Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vaga, 1984. 308 psl.
- Hansas Kristianas Andersenas. Laukinės gulbės. Dail. Irena Žviliuvienė. Vert. Juozas Balčikonis. Vyturys, 1985. 308 psl.
- Hans Christian Andersen. Pasakos. Dail. Vilhelm Pedersen ir Lorenz Frølich. Vert. Juozas Balčikonis. Garnelis, 2017. 359 psl.
Aišku, mums vienos žalios pasakos neužteko. Meškiukas graudinosi skaitydamas apie tai, kaip miškas atkeliavo į miestą („Spalvotąsias pasakas“ sukūrė I. Ziedonis). Susižavėję V. Pivovarovo piešiniu, vertėme I. Tokmakovos eiliuotą pasaką.
O jei mano vaikis būtų augesnis, skaitytume P. Bažovo sakmes iš gryno malachito. Oi, kaip noriu! Lietuviški „Uralo sakmių“ leidimai gana kuklūs, bet mes turime P. Bažovo pasakas rusiškai, su B. Diodorovo iliustracijomis. Tad kada nors skaitysime vieną, o žiūrinėsime kitą knygą.
- Pavelas Bažovas. Uralo sakmės. Vert. Jadvyga Kardelytė. Vaga, 1965. 239 psl.
- Pavelas Bažovas. Uralo sakmės. Dail. Viktoras Šatunovas. Vert. Jadvyga Kardelytė. Vaga, 1979. 206 psl.
Mes apskritai knygas renkamės ne tiek pagal tekstą, kiek pagal iliustracijas. Vaizdai – mūsų silpnybė. Tad meškinas su Filipu mielai žiūrinėja ne tik iliustruotas knygeles, bet ir paveikslų reprodukcijas. Štai, kokius žalius paveikslus mes žinome:
Aš jau rašiau, kaip kalbėtis apie dailę su mažaisiais, ir dalinausi geltonuoju pokalbiu. O po mėtinės ekspuodicijos mes su meškiuku leidomės į C. Monet sodą, kur dailiuose tvenkiniuose žydi vandens lelijos. Tam užtenka vos vieno paveikslo – Claude Monet „Japoniško tiltelio“, kuris buvo nutapytas aliejiniais dažais ant drobės 1899 metais. Jo dydis: 81,3 x 101,6 cm. Paveikslas saugomas Nacionalinėje meno galerijoje (National Gallery of Art) Vašingtone, JAV. Apžiūrėti jį detaliau galima Galerijos svetainėje. O kuo jis gali sudominti meškiukus?
– Čia pieva? – klausia meškiukas.
– Oi, oi! Nebandyk čia stotis! Anksčiau čia buvo pieva, bet dailininkas užtvenkė upelį ir prisodino vandens lelijų. Dabar čia jo tvenkinys. Gal ir keista, kad žalias. Bet kokia yra tikroji vandens spalva? Ramus vanduo atspindi pakrantės augalus ir dangų, bet neslepia susipynusių vandens augalų. Juk šio tvenkinio vanduo – labai skaidrus. Tuo rūpinasi ėdrūs karpiai ir sodininkas, išgriebiantis visas šiukšleles, – aiškinu aš. Ir pasakoju apie lelijų rūšis, Monet vaikus, japoniškas graviūras. Mes svarstome, kaip tapyti įspūdžius, ir kada užbaigti paveikslą. Svarstome be galo, nelaukite mūsų. Gal verčiau užmeskite akį į dar vieną žalią paveikslą?
Viktoro Borisovo-Musatovo „Smaragdų vėrinys“ buvo nutapytas aliejiniais dažais ant drobės 1903-1904 metais. Jo dydis: 125 х 214,3 cm. Paveikslas saugomas Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje. Deja, šiuo metu Galerijos svetainėje paveikslo apžiūrėti negalima. Bet mes dar spėjome ir štai ką atradome:
– Kas tas „vėrinys“?
– Toks kaklo papuošalas. Matai: perlų vėriniu pasipuošė dešinėje esanti mergina.
– O kur smaragdai?
– Iš pradžių dailininkas pavadino paveikslą tiesiog „Vėriniu“, ir visi ėmė spėlioti, kuo tie perlai tokie ypatingi. Supykęs dailininkas nusprendė iškrėsti žiūrovams pokštą ir prirašė: „Smaragdų vėrinys“. Nes tikrosios brangenybės čia – merginos smaragdo žalumo pievoje. Jų suknelės, plaukai, papuošalai spindi net ir ąžuolo paunksmėje.
Įdomu, ar ne? Dar mes kalbėjome apie senovinius apdarus, metų laikų kaitą, garbingas profesijas ir spalvų derinimą. Pasišnekėję visa tai aprašėme čia (netrukus šį leidinį bus galima paprastai įsigyti):
- Tokių arklių nebūna! Pokalbiai apie paveikslus su 5-8 metų vaikais. Meškiukas bibliotekoje, 2017.
Ir vėl nuskubėjome piešti. Juk tokie pavyzdžiai įkvepia!
O technika, inžinerija ir matematika niekur nedings. Jų gi ir taip pilni namai:
Svarbu, kad visiems linksma. Ir jums, bičiuliai, to linkiu!
