Meškiukų bibliotekoje sujudimas: meškinėlis dažo, piešia, stato ir visaip kitaip skubina Velykas. Kad jau taip, tai ir velykinius skaitinius gerai būtų susidėlioti. Tik nesidėlioja jie, nelaimingieji. Beveik nėra margučių, Velykės, kiškių ir viščiukų lietuviškose knygelėse! Gal kad velykinių pasakojimų tradicija buvo nutrūkusi, gal kad krikščioniškoji šventės prasmė sunkiai vaikams paaiškinama – kas žino?
Bet mes nepasidavėm, ridu-ridu po viešąsias bibliotekas, po knygynus bei bukinistų kampelius, ir kažką radom... Ką? Knygeles plonytes, sprangiai parašytas, dar prasčiau iliustruotas. Tarp jų išsiskiria tik Danutės Čiurlionytės, Vytauto V. Landsbergio ir Vytauto Rudoko knygelės.
Pirmoji – dar iš tarpukario Lietuvos atkeliavusi, su Domicelės Tarabildienės iliustracijomis. Keistoka ją šiandien skaityti, bet ir smagu.
Danutė Čiurlionytė. Kiškis Piškis baltasis bajoras. Vyturys, 1990 (arba: Spaudos fondas, 1940).
O štai Vytauto V. Landsbergio tekstai nei šiokie, nei tokie. Jei nežinočiau, kad jis yra parašęs puikių eilėraščių, manyčiau, kad eiliuoti ėmėsi pirmąsyk ir nelabai žino, apie ką. Į mūsų lentynėlę ši knygelė pateko tik dėl išradingų Kęstučio Kasparavičiaus iliustracijų. Tad mes ją vartome kaip paveikslėlių knygą ir gal kada nors jai sukursime savas pasakas.
Vytautas V. Landsbergis. Kiaušinių pasakos. Dominicus Lituanus, 2014 (arba: Nieko rimto, 2006).
Iliustracijomis mane patraukė ir Vytauto Rudoko knygelė (dailininkė – Diana Radavičiūtė). Jaukų velykinį nykštukų ir kiškių miestelį žiūrinėti labai linksma, o paprastutis V. Rudoko eilėraštis paskalsina Velykų laukimą.
Vytautas Rudokas. Pramigau Velykę. Vyturys, 1997.
Tiesa, jei velykinių knygelių maža, tai velykinių eilėraštukų – visas vežimas ir dar vežimaitis. Tik ir vėl: deklaratyvūs, prikišamai didaktiški, nemokšiškai sueiliuoti. Tad tiražuojami vis tie patys Bernardo Brazdžionio (Vytės Nemunėlio) ir Zitos Gaižauskaitės tekstai. Bet ir šie – ne stebuklas. Jei po ranka neturime, tai ir neieškome. Juolab, kad Zitos Gaižauskaitės knygelės dar ir atrodo labai prastai. O ir Bernardui Brazdžioniui pasisekė tik su pora leidimų.
Vytė Nemunėlis. Dail. Laima Barisaitė. Kur gyvena mėnulis. Džiugas, 2002.
Tikiuosi, rasit, kaip savo vakarinius skaitymus šventiškesniais padaryti. O jei norite dar labiau skaitymus paįvairinti, galite žvilgtelėti į mūsų velykinę lentynėlę čia: knygeles.neto.li.