Metai lyg kaktusai: išorė durianti, o vidus saldus.

Metai lyg kaktusai: išorė durianti, o vidus saldus. Bet jais gali mėgautis, jei išmoksi su savimi sutarti, prisitaikyti.

Tad keliu taurę su kaktusų gėrimu už praėjusius metus ir už ateinančius!

O dabar sakau, kaip gera būti mama, nes tuomet žinai, kad esi labai, labai reikalinga.  Esi tam žmogučiui, kuris tave vadina mama: graži, puiki, nuostabi...ką čia nuostabi, esi tiesiog stebuklas, tobulumas, nerealumas...

Tad girdint tokius žodžius, kurie dar būna svariai argumentuoti ar gali suabejoti savo gebėjimais?

Ar sunku kurti stebuklus, kurie yra pastebimi, matomi ir net yra sekėju?

Šalia vaiko galima išgyventi dar vieną vaikystę:

šįmet save išbandžiau ant vandens batutų (išduosiu paslaptį, kad labai, labai bijojau, bet vaikas norėjo, tai teko).

Išbandžiau  kalnų slidinėjimą ant plastmasinės dangos su tikromis slidėmis, batais ir šalmu.

Leidausi  vasaros sezonu net kalnų rogutėmis, bet be sniego

Teko net mažas mašinytes vairuoti (noriu dar).

MK dėka lankiausi baseine ir su vaiku mokėmės taisyklingo plaukiojimo.

O galiausiai metai maloniai nustebino, nes mūsų pasakos nugulė  nuostabioje knygoje.

Turbūt pamanėte, kad turėjau finansinės naudos? Ne, ne... Bet vis vien gera jaustis pastebėtu, įvertintu, nes dažnai dukrelė sako pvz. : „Mūsų Advento kalendorius buvo toks puikus, bet niekas jo nepastebėjo“.

Taip, šiandien nepastebėjo, rytoj gal irgi ne, bet dar po kelių metų jo dėka būsi daug ko išmokusi ir jei ne prizų pagalba, tai savo darbo pastangų dėka, būsi pastabėta, - taip dažniausiai dukrelei atsakau... Dar dukrelei atsakau, kad  jos darbeliai buvo puikūs, bet mama gal nemokėjo jų išreklamuoti? O gal jau pačiai dukrelei laikas išmokti susirasti naujas erdves ir dalyvauti?

Tad naujoms idėjoms, erdvėms jau įsigijome štai kokį arsenalą.

Jei jau užsiminiau apie Advento kalendorių, tai pasidžiaugsiu, kad šįmet jis buvo pas mus devintasis, vaiko ir mano gyvenime. Šįmet dukrelė viską darė pati, tad ir dovanų pasistengiau nupirkti, kad vaikui būtų motyvacija dirbti.

Mūsų dovanos buvo ir saldžios, ir kūrybinės priemonės, kurių pagalba, jei ne šiandien, tai rytoj skinsime darbo vaisius.

Dar kiek įvyko visokių kūrybinių dirbtuvėlių, varžybų. Kiek išlieta liūdesio ašarų dėl... antrosios vietos. Kartais buvo ir pelnytai, ir nepelnytai negauta ta išsvajotoji pirmoji vieta. Bet ar blogai? Manau, kad ne. Bent man neįvertinimas, gautas mokyklos laikais, kuomet mano namų darbus nusirašo klasiokas ir gauna penketą, o aš tik trejetą (buvo penkiabalė vertinimo sistema)- padeda net dabar gyventi ir išgyventi, tad ir dukrelei manau puiki gyvenimo mokykla.

Metai buvo nuostabūs (ir mažiau nuostabūs) savo įvairove (net ligoninėje teko atsidurti), siekiais ir tikslais, kurių liko daug neįgyvendintų, nepasiektų. Tad yra ko siekti, mokytis ir bandyti. Jei šiandien nepavyko, tai gal rytoj, poryt... Svarbiausia turėti svajonę ir tikslą. Kai labai, labai nori ir dirbi, tuomet ir fortūna šypsosi. Kartais atrodo, kad esame labiau verti ar turėtume būti pastebėti, bet ... Tuomet tenka dirbti ir stengtis, stengtis ir dirbti, ir ką? Fortūna tau pradeda šypsotis nuo  tavo delno. Ji būna dar tvirtesnė, dar tikresnė. Pergalė dar saldesnė, išpuoselėta, išlaukta, išmyluota...

Čia kaip kaktusų vaisiai – su spygliukais, bet labai skanūs, tik reikia išmokti kuo mažiau įsidurti. O jei įsidūrei, išmokti visą spygliuką išimti nesulaužius ir nepalikus po oda, toliau džiaugtis kaktuso skoniu, spalva, aromatu...

Tad džiaukimės tuo, ką turime. O turime tikrai daug – savo vaikučius. Linkiu visiems sveikatos ir stiprybės siekiant numatyto tikslo, nesustoti vidurkely, būtinai pasiekti finišą, jei ir tas finišas būtų ne šiandien ir ne rytoj. Svarbiausia linkiu turėti kuo daugiau laiko vaikams ir su vaikais. Jie tikrai nusipelnė mūsų dėmesio ir meilės. Sau irgi to paties linkiu ateinantiems metams.