Šią savaitę susiginčijau su viena drauge dėl tų visų masinių psichozių, kurias padiktuoja kalendorius, o prekybininkai jas pelningai „išsuka“. Prieš gerą mėnesį visi prekystaliai buvo nuklijuoti raudonomis širdelėmis, o dabar lūžta nuo šokoladinių ir plastmasinių kiaušinių. Na dėl Valentino dienos, tai nuo tų pūkuotų širdelių man nei šilta, nei šalta: jas pirkdavau paauglystėje, o dabar tiesiog nekreipiu dėmesio ir mylimajam dovanojo tikrai ne plastmasinę širdelę. Velykos - visai kas kita ir svogūnų lukštus kaupiu jau geras mėnuo. Laukiu Velykų, nes visa šeima susirinks kartu, marginsim kiaušinius, o paskui rinksimės kiekvienas savąjį ir daužysim, ieškodami kiečiausio. Geras jausmas, o svarbiausia – skanus!
Draugei gi kyla visai kitokios emocijos šiuo klausimu. Anot jos, jų šeimoje niekas nemėgsta kiaušinių ir ant Šv. Velykų stalo jų nebūna, o klausimas „su kuo ridensi margučius?“ ją priveda iki nemenko susierzinimo... Bet taip ir likau iki galo nesupratusi, kas ją erzina – tradicija ridenti margučius ar prekybininkų sukamas biznis. Gerai pagalvojus, tai juk niekas neverčia namų nukabinėti pirktais kiaušiniais, juolab, kad ridenti margučius žmonės pradėjo dar gerokai iki prekybininkų užčiuoptos aukso gyslos. O jei sekti tokia logika tai švenčių pardavėjai jau seniai sukomercino visas įsimintinas dienas – gimtadienius, vestuves, vardadienius, pirmo dantuko iškritimo, pirmos klasės ir t.t. Bet kuriai progai šiandien įmanoma rasti prekių, dovanų ar bent jau atvirukų. Tokiu atveju ir torto per gimtadienį nereikia, ir eglutės per Kalėdas, ir margučių per Velykas – nes juk tai komercija...
Bet šią akimirką man norisi būti „sukomercintai“ – ridenti savom rankom numargintus kiaušinius, o ir Barbora šią savaitę šliaužioti pradėjo, tai galės sau gaudyti; jos laukia pirmo kiaušinio ragavimas, o visų namiškių dar vienos tradicijos įgyvendinimas – dovanosime per šventes kvietimus į mažylės būsimas Krikštynas. Ir niekas man neįrodys, kad šeimos tradicija yra komercija.
Su Šv. Velykom!
Kol auga vaikai, šventės būna kiek kitokios, neapseisi ir be šokoladinių kiaušinių, ir be papuošimų namuose.
Papuošimai savaime atsiranda, čia vieną darbelį, čia kitą padarom, ir namai pilni velykinės atributikos.
O pro prekybcentriuose sukrautas " grožybes", praeinam net neatsisukdami, neturim nei vieno plastmasinio kiaušinio ar kokio kitokio gėrio. Mes viską pasidarom patys.
Pritariu, kad šventės sukomercintos, bet nuo mūsų pačių požiūrio ir pastangų priklausys ar mes pasiduosime pirkimo manijai ir sugebėsime kurt savos šeimos tradicijas arba tęsti tėvų, senelių pradėtąsias 😀
Puiki tema! 😀 Mes Velykų neįsivaizduojam be šeštadieninio margučių dažymo, be stipriausio margučio rinkimo prie rytinio stalo ir aišku be jų ridenimo! Tai mūsų šeimų tradicijos ir mes jų neatsisakysime 😀 o štai namų mes niekaip nedekoruojame ir jokios Velykų bobutės pas mus neateina, juk ir taip veiklos į valias! 😉 O tuos visus niekučius prekybcentryje mes visada ramiai praeiname.
Smagių švenčių visiems!