Miesto mamos blogas: Daug norų ir vienas, kurio visai netroškom...

Kiekviena diena į mūsų šeimos istoriją įrašoma, kaip diena, kurios metu Barbora, ko nors užsinori. Kartais tie norai su mūsiškiais idealiai sutampa! Labai norėjome, kad Mažoji pagaliau pabaigtų tą linksmą piratuko karjerą ir šalia viršutinio iltinio vieno dantuko, išdygtų ir kiti. Tas noras jau įgyvendintas – pagaliau išdygo dar du priekiniai dantukai, o ketvirtojo jau dabar matome ilgai laukti neteks. Labai norime, kad Barbora pagaliau pradėtų vaikščioti, tad ji tą norą sąžiningai bando įgyvendinti ir jau po truputį pradeda vaikščioti, laikydamasi už vienos rankytės. Bailiuke ta mano pirmagimė, jai vis dar nedrąsu ir netvirta, tačiau diriguoti laisva ranka jai jau sekasi puikiai. Nori ji ir šokti, tad išmoko įsijungti radiją ir sėdėdama ant grindų taip rankomis į ritmą moja, kad dabar ir mums noras su Tėčiu vis auga kuo dažniau rankomis moti į ritmą kartu. Dar ji labai nori ledų, paprastų baltų ir be jokių priedų, tik išgirdusi čeženant popierėlį taip ir sukasi į šaltąją pusę, tiesa kol kas tas jos noras įgyvendinamas minimaliai, bet pirmiesiems apsilaižymams pakanka. O kiek norų yra prie kiekvieno stalčiaus! Tik nusisuk ir jau sava tvarka ant grindų paskleista, kai reikia viską atgal sudėti entuziazmo mažiau, bet juk negali daiktų metyti iš tuščio stalčiaus. Nori ji ir prie kompiuterio ne tik pasėdėti, o nusičiupusi mobiliųjų telefoną jau spėjo ir sms žinutes pasiuntinėti ir keliems mūsų draugams prisiskambinti. Šitą norą, mes bandome riboti, bet norai  norais, o  pažangos procesas eina septynmyliais žingsniais kiekvieną dieną!

Šią savaitę, mes gavome ir vieną norą, kurio visai nenorėjom... Pasičiupome noro virusą... Tad jo naikinimo procesas buvo patikėtas Santariškių vaikų ligoninės medikams. Taigi ši savaitė į Mažosios biografiją įrašyta, kaip laikotarpis praleistas ligoninėje, teko savo kailiu pirmą kartą išbandyti lašelinės baubą ir lovos rėžimą. Maža laimės buvo su tuo „drugeliu“ ant rankos, o tas lašančių vaistų besirangantis vamzdelis Mažylei nekėlė jokio pasitikėjimo... Ačiū medikams, kurie sugeba užkalbėti verkiantį vaiką, ačiū ir Barborai, kuri graudžiai paraudojus, susirangė man į glėbį ir pramiegojo visą laiką, kol vaistai lašėjo. Kai jau vaistai sulašėjo, mudvi su Barbora, besirangydamos po lovą, darėme viską, ko tik ji panorėjo: šukavomės plaukus ir pynėm kasas, statėme žaislų bokštus, pirmą kartą išbandėme pieštuko kietumą ir ryškumą, atradome bambą ir išmokome daryti tsasa sau ir kitiems. Noriai Barbora stebėjo ir  Klaunų be sienų mini spektaklį, skirtą būtent jai. Žinote, tos raudonos nosys, šviečiančios koridoriuje, žongliravimas spalvotomis skarelėmis ir išraiškingi žaidimai net man sveikatos ir geros nuotaikos pridėjo, o ką jau kalbėti apie iš nuostabos net išsižiojusią ligoniukę. 

Grįžus namo, buvo įgyvendintas dar vienas Barboros noras - apkabinti savo nuosavą šuniuką! Tiesa, kol kas tik pliušinį, bet juk neįmanoma visų norų įgyvendinti per vieną dieną, paliekam kelis gerus ir ateičiai ;)

Linkime nesirgti ir nors mažų noriukų išsipildymo kiekvieną dieną!