Nenumaldomai artėja pirmasis Barboros gimtadienis – panelei nuo šio pirmadienio mėnesiai jau dvigubais skaičiais numeruojami. Tad ir aš nusprendžiau būti neoriginali mama, įsigijau vieną iš tų populiarių su tuščiais puslapiais knygučių, skirtų pirmiesiems kūdikio metams, ir prisėdau pildyti:
- Vardas - Barborytė
- Gimimo data – 2014 birželio 13 d.
- Vieta – Vilnius
- Ūgis – 48 cm
- Svoris – 2800 g
Čia tai viskas užsipildė lengvai ir greitai, tik gal kiek pasikankinti reikėjo, prie labiau paraitytų raidžių, kad paskui vartyti tą knygą būtų gražiau. O paskui ir strigau... tikrai nežinau, kada tiksliai grįžome namo, nes parsiradome beveik po mėnesio nuo gimimo ir tikrai nepamenu, kas buvo pirmasis Barboros svečias, o kada ji pirmą kartą atsisėdo? Žinau, kad visa tai tikrai įvyko, tačiau, kiek prisiminimų, jau išnyko!!! Ir kaip bukai prisiminti bebandyčiau, sekasi sunkiai...
O kaip Jūs kaupiate savo mažylio prisiminimus? Juk atrodo neįmanoma pamiršti, kada grįžai su savo pirmagimiu ant rankų namo, o dabar šią akimirką ir negaliu atrinkti... Kaip baisu, kad augant vaikiukui, prisiminimų tik daugės, o galvos atminties plotai tai akivaizdžiai jau dabar išnaudoti... ir kodėl išsitrina patys svarbiausi failai?O gal aš juos ne taip saugau?
Kad jau tokia nekokia situacija, pabandysiu sukonspektuoti bent jau praėjusią savaitę:
PENKTADIENIS: buvome eilinei planinei patikrai pas gydytoją. Rezultatai puikūs ir džiuginantys: 69 cm ir 9100 g. Kad būtumėte matę su kokiu pasididžiavimu Tėtis nešėsi iš poliklinikos oficialiai pasunkėjusią ir ūgtelėjusią dukrą!!! Dar mums jau leido ragauti vaisius, tik kad kol kas nieko geriau, kaip obuoliai pernykščiai iš močiutės sodo, nesugalvoju. Kokios kitos idėjos?
ŠEŠTADIENIS: išėjo Barbora pasivaikščioti su Tėčiu, Mama ta proga gavo žibučių
SEKMADIENIS: tapo pirkinių diena – nuo šiol Barbora važinėja ne kūdikiams skirtoje kėdutėje, o jau paaugusiems vaikams. Matytumėte su kokiu susidomėjimu ji stebi pravažiuojančius vaizdus ir, kas mus kol kas džiugina, neverkia sodinama į automobilį. O juk ankščiau beveik visada tiek ašarų reikėdavo nuryti, besiraitant į kėdutę.
PIRMADIENIS kalendoriaus lapelyje pažymėtas, kaip 10 mažosios mėnuo. Ta proga šeimos damos gavo gėlių – mama rožę, o dukra – kažkokią pavasarinę neišsiskleidusią gėlę. Laukiam žiedų!
ANTRADIENIS: svečiuose buvo Dėdė ir Teta, būsimi Barboro krikštatėviai. Su Teta tai problemų nėra, o vat su Dėde tai ne kas… Jis barzdą turi, o tai Barborai nepatinka, net sakyčiau kelia baimę… Ir kodėl maži vaikai taip bijo barzdotų vyrų? Gerai, kad Dėdė puikiai moka ją prisipratinti ;) Tėtis laisto Barboros gėlę.
TREČIADIENIS: išgyvenom visus metų laikus per vieną dieną, o Barboros senasis vežimas – lopšys iškeliavo į kitus namus… Tėtis vis dar laisto dukters gėlę.
KETVIRTADIENIS: sąžiningai Tėčio nuo pirmadienio laistytas Barboros kvietkelis pražydo! Beveik ;)
PENKTADIENIS: išdygo pirmas dantukas 🤣🤣🤣 pagaliau 😃
Jei man reiktų aprašyti sūnelio raidą prieš, tarkim, šešis ar daugiau mėnesių, tikrai visko tiksliai neprisiminčiau, kas kada įvyko, t.y. kada jis pirmąkart nusišypsojo, apsivertė, atsisėdo ir t.t. Užtat kiekvieną mėnesiadienį (ar netgi iškart po to, kai pastebiu, kad mažylis išmoko kažką naujo) prisėdu prie vystymosi kalendoriaus ir viską surašau. Paskutinio mėnesio pasiekimai ar įvykiai būna dar švieži, jų pamiršti neįmanoma 😀 Be to, man nepatinka tokios knygos, kuriose 'diktuojama', ką rašyti, - kur kas maloniau savo kuriamą mažylio knygą vesti.
Kaupiam ir mes, tikrai prabėgus metams būna pasimiršta vienas kitas didelis mažosios įvykis. Iki metukų kruopščiai pildžiau dvejas knygas - albumus, ir visai man jos neatrodo kvailos 😛 dabar daugiau nuotraukų albumai ir būtinai popieriniai, kad pačiupinėti būtų galima 😉
O taip, kaupiu prisiminimus - nuo pat gimimo iki dabar. Manau, kad kada nors tai bus ypač įdomu ir vertinga ne tik mums, tėvams, bet ir užaugusiai mažylei😀