Šią savaitę man realybė tėškė tiesiai į veidą – katino dienos baigiasi!!! Taip visai paprastai ir vos per vieną pusdienį aš įvokiau – aš vėl dirbanti moteris... Vienas draugas paprašė padėti parašyti projektą ir jei jį laimėsime, tai rudenį bus darbo. O kad ir šiaip planavau po pirmojo Barboros gimtadienio kibti į darbus, tai neatsisakiau net ir teorinės galimybės turėti naują darbą. Kaip ir nieko neįvyko, aš ir iki šiol rasdavau legalių būdų išsmukti retkarčiais iš namų ir nuveikti ką nors visuomenės labui, tačiau visada turėjau pasiteisinimą – „Aš esu motinystės atostogose“! O kurpdama būsimo projekto rėmus aš įvokiau, kad pradedu dirbti ir dėlioju punktus tam laikui, kai jau būsiu oficialiai dirbanti mama… ir jausmas labai keistas…
Dirbančios mamos, gal galite pasidalinti patarimais, kaip nugalėti tą keistą jausmą, kad mano katino dienos baigėsi… Juk iš esmės niekas nepakis, aš tik šiek tiek ilgesniam laikui išeisiu iš namų, o su Barbora pasiliks ją dievinanti močiutė. Įtariu, kad ir dirbdama prie to naujojo projekto galėsiu sau leisti bent retkarčiais dirbti iš namų. Tačiau, kaip bedėliočiau visus privalumus, nenusikratau to jausmo, kad motinystės atostogos baigiasi, kad galiu nepamatyti visų jos pirmų kartų! O juk man iki šiol neblogai sekėsi – pirmas atsisėdimasis, pirmas savarankiškas atistojimas, pirma košė, pirmas žygis po foteliu, pirmas krykštelėjimas ar pirmas ištartas “mama” (tiesa iki šiol nesuvokiu, ji tai daro sąmoningai ar netyčia taip garsus sudėlioja vergdama… Bet kuomet ašaroja, tai “mama” skamba kaip iš didžiosios raidės… ;))
Tai va, kaip man dabar susitvarkyti su savo augančiu kompleksu?
Manau, kad puiku, kai yra galimybė palaipsniui grįžti į darbus 😀 greit aišku tas laikas bėga, greit auga vaikai, bet nuo metukų jie vis savarankiškesni tampa 😉 o ir laiką su vaikais geriau praleisti kokybiškai, o ne kiekybiškai 😃 o po to kai užsisėdim namie, tai ir tie namai nemieli pasidaro, tad nėr čia graužti savęs: laiminga mama = laimingi vaikai!
Aš jau trečius metus taip... su savo kūdikėliu, o planavom visai kitaip, kad kai sueis 2 metukai, mažylę į lopšelį, pati į naują darbą, bet kai prasidėjo ligų maratonas, kuris jau tęsiasi non stop pusę metų, močiutės pačios dirbančios, tenka mesti pradėtus darbus, darželius ir dar pusmetėlį paauginti iki trečiojo gimtadienio... o ta panika, kad pati jau labai atitrūkus nuo civilizacijos vis didesnė, tad manau, jei tik yra galimybės, pirmyn kuo anksčiau 😀 dukra patikimose rankose išsiilgus lauks 😉
Ir man šis jausmas pamažu pradeda augti. Ne už kalnų jau metas, kai eisiu į darbą, o mažylė - į darželį🤔