Mamyte, šiais metais aš Jus per Mamytės dieną sveikinsiu pirmą kartą jau pati būdama Mama. Nors maniškė dukrytė dar tik pradeda šliaužti pilvuku per tą platų pasaulį, tačiau šiandien aš noriu pasakyti, kad sieksiu būti jai tokia Mama, kokia man buvote, esate ir būsite Jūs.
Ačiū už tai, kad turėjau jaukias nerūpestingos vaikystės dienas, kupinas meilės, žaidimų ir juoko; kad galėjau tiesiog augti ir pažinti; kad turėjau (o svarbiausia - ir vis dar turiu) nuostabiausius pasaulyje Tėvus, kurie iki šiol mane veda ir pataria, guodžia ir padrąsina, pamoko ir išklauso, apkabina ir pabučiuoja.
Mamyte, ačiū už tuos skaniausius sumuštinius su daktariška dešra. Net nežinau, ar ta dešra buvo tuomet gerokai skanesnė, ar skonio pridėdavo ypatingas Mamos sumuštinio supjaustymas smulkiais kvadratėliais „Specialiai vaikams“, kaip Jūs sakydavote.
Ačiū už tas vaikystės pasakas, kurios dažniau užmigdydavo Jus, o ne mus su Broliu. Iki šiol prisimenu, kaip skaitydama pasakas, jau 3 puslapyje pradėdavote knapsėti... Tačiau, jei savais žodžiais sekdavote „Na, palauk“ nuotykius, tai su Broliu sužinodavome gerokai daugiau nei buvome matę per televizorių. Po šių istorijų nė vieno miegas dar ilgai neimdavo – juk reikėjo išdiskutuoti, o kodėl gi tas vilkas taip su kiškiu nesutardavo.
Ačiū už tą skaniausią košę, kurią ir dabar dar kartais sau susimaišau, sutrupindama paprastus sausainius ir užpildama šiltu pienu. Rimtai – pati skaniausia košė.
Ačiū, kad manimi visada pasitikėjote ir tikėjote. Visada savyje nešiosiu Jūsų man pasakytą frazę: „Kas benutiktų, žinok, kad turi namus“.
Ačiū už tokias turėtas vaikystės dienas, kokių linkiu ir savo augančiai Kruopai.
Miesto dukra ir mama Dovilė
p.s. labai dažnai aplinkiniai išgirdę, jog į savo Mamą aš kreipiuosi Jūs, manęs paklausia, kodėl? Kažkodėl pirmiausia visiems pradeda mintyse dėliotis oficialus ir šaltas bendravimas tarp 2 personų. Atsakau paprastai – mano Mamytė į savąją visada kreipėsi tik Jūs ir tik Mamyte. Būdama maža, aš laukiau, kada gi Mamytė pradės Močiutę vadinti vardu: kažkaip man atrodė, kad jau gal laikas suaugti ir pradėti vienas kitą vadinti vardu... ;)
Taigi tai savotiška tradicija, įaugusi ir man, ir Broliui, ir Sesei į kraują, todėl „tujinti“ Mamytę ar Tėvelį liežuvis neapsiverčia ir tai nieko bendro neturi su šaltais santykiais. Atvirkščiai, kiekvieną kartą kreipdamiesi į savo Tėvus JŪS mes visi trys žinome, kad už vienas kitą mes esame dėkingi būtent Jiems. O tai jau tikrai verta Ačiū Jums ir iš didžiosios raidės ;)
per keista 😀