Miesto mamos blogas: Pasipjaustom?

Tai kiek šiandien duonos raikytojų nusipjovė ar bent jau įsipjovė sau pirštą? Nė vieno!?!

Keista, nusipjauti sau piršto nesiryžta nė viena, tačiau savo noru gultis po skalpeliu pretendenčių vis daugėja... Aš kalbu apie moterų norą savo vaikelį į pasaulį paleisti po Cezario pjūvio operacijos.

Štai viena mano draugė dar net nesilaukia, tačiau jau dabar svarsto galimybę išvengti gimdymo skausmų ir persirėžti sau pilvą... Tikrai nekalbu apie tas kritines situacijas, kai tokio pobūdžio operacija yra vienintelis kelias. Aš ir pati esu gimusi būtent taip:Mmamai 7 mėnesį staiga prasidėjo gausus kraujavimas, kaip vėliau paaiškės placenta buvo prisitvirtinusi ties gimdymo takais ir aš savo galvute tiesiog ją pradėjau stumti lauk. Čia galiu pasakyti, kad visiškai neatitinku tų postringavimų, kurie sako, kad po Cezario pjūvio mamai labai sunku užmegzti ryšį su kūdikiu. Nesamonė! Su savo Mama iki šiol galiu plepėti iki paryčių, o jos frazę „kas benutiktų žinok, kad turi namus“ iki  šiol nešiojuosi kaip didžiausią duotybę.

Ir tikrai žinau moterį, kuri gimdė pati, o po skyrybų su iš pirmo žvilgsnio padoria ir žalingų įpročių neturinčia mama jos vaikas nesutiko gyventi. Kaip ir nėra tiesa, kad gimdžiusioms be intervencijų pienas lengvai atsiranda. Gimdžiau pati, o pieno upių nebuvo, o ir ta pati bala išdžiūvo per 3 mėnesius.

Tą Cezario (ne)buvimo pingpongą galima žaisti iki paryčių, tačiau galiu pasakyti viena: aš tikrai žinau, ką reiškia turėti randą ant pilvo ir kokia kančia lipti iš lovos po pilvo operacijos. Tuos pooperacinius laikotarpius aš savo gyvenime prisimenu, kaip didžiausią košmarą, o jeigu reikėtų dar ir kūdikiu tomis akimirkomis rūpintis... Sutinku, kad mano operacijos šiek tiek kitokio pobūdžio nei Cezario pjūvis, tačiau skausmas praeina, baimės išnyksta, o randas lieka visam laikui.