Miesto mamos blogas: Pirmieji rudens žingsniai

Žinote, ko labiausiai bijojau, tapusi mama? Kad nepamatysiu tų svarbiausių pirmųjų savo mažosios kartų... Nežinau kodėl, bet man visada atrodė kad reikšmingiausi Barboros pirmųjų metų etapai bus, kai ji pirmą kartą nusišypsos, kai išdygs pirmas dantukas ir kai pirmą kartą pati savarankiškai žengs pirmuosius žingsnelius. Nors atrodė, kad visą laiką esu šalia, bet gi žinote tuos momentus, kai tik nusisuki ar užsimerki, o akimirka ir praeina...

Pirmą Barboros šypseną pagavau ne aš, o Tėtis, kai jai buvo vos kelios savaitės ir jos namai vis dar buvo ligoninėje naujagimių inkubatoriuje. Kai Mindaugas man parodė užfiksuotą mobiliuoju telefonu tą nekaltą miegančio kūdikio šypsnį, net apsalau! Na taip, šitą akimirką aš nebuvau šalia, tačiau ilgai dar tas kadras puošė mano kompiuterio ekraną, kol jo nepakeitė godžiai skanaujama pirmoji nusičiupta žibutė. 

Pirmą dantuką užčiuopiau, kai Barborai buvo 8 mėnesiai. Iškart po Velykų, turbūt Velykų Bobutė kartu su margučiais atnešė! Ta naujiena džiaugiausi lyg būčiau auksą grynuolį iškasus, o pati dukrytė vis bandė man pirštus prasikalusiuoju pakasyti. Kartais ji išties skaudžiai krimsteldavo, bet man vis tiek tai labai patiko. Šiandien ji jau turi visus 6 ir visus juos pirmoji pamačiau aš – turbūt kaip kompensaciją už pražiopsotą šypseną.

Ir štai atėjo  laikas, kai man reikėjo stoti į dirbančių mamų gretas, o pirmojo savarankiško žingsnio dar nebuvo... Taip taip, žinau, kad ateis laikas ir vaikas pradės vaikščioti tada, kada jam reikės! Tačiau bėda tame, kad aš pati pradėjusi per pasaulį vaikščioti tik sulaukus pusantrų metukų, bijojau, jog galiu ir pradirbti tą pirmąjį kartą... Bet Jūs jau supratote, kad TĄ akimirką aš nedirbau... O viskas buvo taip.

Pirmas rudens sekmadienis išaušo saulėtas, tačiau žadėjo lyti, o mes kaip tik buvome pakviesti pas draugus į sodybą vieno vyriškio gimtadienį švęsti. Kadangi puota buvo numatyta po senomis obelimis, tai teko iš pat ankstyvo ryto bėgti į parduotuvę guminių batukų pirkti. Net ir patys mažiausieji Barborai buvo per dideli, tačiau apkaišyta kojinėmis Barbora visai gerai jautėsi Tėčio vedama per šlapią žolę. Staiga jiedu pasisuko į mane ir kartu pradėjo eiti į mano pusę. Aš pritūpiau, ištiesiau rankas ir likus keliems žingsniams Mindaugas paleido jos ranką... Aš negalėjau patikėti savomis akimis – mano vaikas pats pas mane ateina! Puolė ji man į glėbį, apsikabino ir prisiglaudė visu kūneliu! Net nežinau, kuo labiausiai džiaugiausi tą akimirką: ar tai, kad ji atėjo pas mane, ar tai, kad prisiglaudė, ar tai, kad visgi aš pamačiau jos pirmą žingsnį!

Tos akimirkos euforija mane lydi visą savaitę ir visai nesvarbu, kad tai buvo pirmas kol kas jos savarankiškas žingsnis! Barbora ir toliau sau keturiomis rėplioja ir net nesistengia keisti vaikščiojimo trajektorijos. Tačiau man to ir užtenka, nes aš juk mačiau jos pirmą žingsnį! Visi kiti – tik laiko klausimas, gal ir nevisus juos dirbdama pamatysiu, bet tikrai stengiuosi būti šalia, kai ji žengs svarbiausius.