Šiandien mano Kruopai lygiai 9 mėnesiai, taigi šio penktadienio vakaro planas tikrai aiškus, juolab, kad ir mano Mama, kurią vaikaičiai šaukia Mamute, šiandien švenčia gimtadienį! Taigi ant stalo tuoj įsitaisys tortas su cielomis 58 žvakutėmis ir kokia kuklesne puošmena skirta būtent jauniausiai Anūkėlei. Pastaroji jau kuris laikas sąžiningai kiekvieną dieną repetuoja būsimą pasirodymą – akustinę gi(n)tarinę gimtadienio dainelę ;)
Taigi žiūriu aš į savo augantį vaiką ir vis laukiu, kada įvyks tas man visų žadėtas nušvitimas, sulaukus vaiko. Kai laukiausi, man visi sakė, kad jausiuosi pakylėta, skraidysiu ant debesų, o dienos bus nuspalvintos rožinėmis spalvomis... Jau 9 mėnesiai kaip aš mama, bet tas nušvitimas ir neįvyko... Atvirkščiai, kur kas stabiliau pradėjau stovėti ant žemės ir skraidžiojimu padebesiais net nekvepia... Priežastis viena - sklaidytis galėjau tada kai buvau viena, o dabar esu visiškai atsakinga už tą 69 centimetrų žmogutį.
Tą patį, kuris galų gale suprato, kad svorio centras ne galvoje, o užpakaliuke; tą patį, kuris sąžiningai dalinasi čiulptuku su lėle ir su ja net randa bendrų temų diskusijoms; tą patį, kuris jau skiria savą nuo svetimo; tą patį, kuris kiekvieną akimirką pasaulį tiesiog ragauja ir vertina tai nekalta šypsena, tai nepatenkintu nusipurtymu, tai žaismingu prunkštelėjimu ar žavingu antakio kilstelėjimu. Taigi ši maža persona tapo tuo, kas mane tvirtai prirakino prie žemės ir privertė kitaip žiūrėti net į tą patį dangų ir jame kabantį debesį, kai išaugęs ant kaktos spuogas jau nesukelia amžiaus tragedijos, kai netikėtai dėl po kūdikio nosim pasikabinusio snargliuko sugriuvę planai nenuskandina liūdesyje, kai tylus vakaras namuose džiugina labiau nei triukšmingas vakarėlis iki paryčių. O gal tai ir yra tas nušvitimas, kai viską pradedi vertinti vaiko akimis ir matai ne tik rožines, bet visas pasaulio spalvas su visais jų atspalviais, kurių gerokai daugiau nei 50? ;)
Su gimtadieniu, Mielosios, Jūs esate priežastis, dėl ko aš tvirtai stoviu ant šios žemės! Ačiū Jums už tai.
Su meile Miesto mama ir dukra
dar vienas atspalvis mano gyvenime - ji jau stovi... nedrąsiai, bet įsikibusi tvirtai. dar bando pati atsisėsti - sunkiai 🤗
Taip, tai naujas gyvenimo etapas. Manau, ne mažiau įdomus nei "skrajojimas padebesyse". Argi ne nuostabu matyti, kaip auga ir keičiasi tavo vaikutis, dalelė tavęs?...Kaip auga ištisas pasaulis tavo akyse?...Ir tu, mama, prie to labai daug prisidedi.😀
Manau,Jūs teisi. Tai ir yra nušvitimas.