Miesto mamos blogas: Tragedija, kai yra, ką apsirengti!

Mano Barbora visiškai netipiška dama – jai problema “nėra, ką apsirengti” neegzistuoja! Tačiau kiekvieną kartą susiruošus pasikeisti išteptą suknelę (o kartasi tenka tai daryti ir po kelis kartus, kaip kokiam XIX a. kiekvienai valandai atskirą tualetą) ar pasivaikščioti, namuose kilnojasi stogas… Ir dar kaip kilnojasi stogas!!! Įtariu, kad ir kaimynai jau nutuokia mūsų dienotvarkę, nes kiekvienos sagos užsegimas palydimas emocionaliais paūbavimais.

Kartais net ir į lauką neišeinam tik dėl, kad žinau jog prasidės tokios ašarų pakalnės, kad jei kas mokėtų už tas ašaras bent po centą, tai pusė pinigų Barboros mokslas jau būtų privarvinta. Tai vat ir klausiu, Mielos Mamos, o kada šita tragedija baigsis? Nejaugi tada, kai prasidės “nėra, ką apsirengti”? O gal galiu savo vaiką apsaugoti nuo amžino galvos skausmo ir bent jau dabar palengvinti jos dalią, kai reikia rengtis?

Man turbūt jau reikia kažkaip įjungti stabdžius ir nustoti vaikščioti po vaikiškų rūbų parduotuves, nes maniškės "drapanų" kiekis gerokai viršija visų namiškių ir senelių garderobą kartu sudėju. O kai pasižiūri, kad pusė tų dėžių turinio net nebuvo paliesta arba aprengta vos vieną kartą… Bet tiksliai maniškė kaip iš XIX a., kai antrą kartą su ta pačia suknele pasirodyti buvo didžiausia gėda.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kur kas didesnė bėda yra tada, kai yra, ką apsirengti ;) Nuostabi ta vaikystė, vienok ;)