Grįžo panelė namo ir iškart prie senos tvarkos: stalčius patikrinti, batukus perskaičiuoti, kojines perrūšiuoti ir drabužius perdėti! Keista, kaip greitai galima pasiilgti šios tvarkos... Pabuvo ji pas Senelius sode vos kelias dienas, o pasiilgom taip lyg metus po pasaulį būtų klajojusi ;) Bet ir džiaugiuosi, kad mano mazgė turi galimybę vasaros dienas leisti su Seneliais užmiestyje. Kur dar kitur uogas valgysi tiesiai nuo krūmo, o žirnius gliaudysi sėdėdamas lysvėje, kitur tikrai taip laisvai po pievą nešliaužiosi ir, atsižvelgiant į straipsnius apie Vilniaus miesto smėliadėžių turinio kokybę, taip drąsiai po smėlį nesikapstysi. Taip ir matau, kaip Senelis su Barbora ant rankų bėga per miškelį, kad tik parodytų atriedantį traukinį. „Gaila, kad tai buvo šilumvežis“, - grįžęs konstatavo telefonu Senelis.
Kartu su Barbora, namo parvažiavo ir tas senų trobų kvapas. Rinkau jos drabužius ir uodžiau savo vaikystės kvapą, kai pati per vasaros atostogas keliaudavau pas Senelius į Pirktavietės kaimą. Suvažiuodavo tada pas juos visas būrys anūkų, kartais pirkią okupuodavo visas 10 pyplių ir tikrai neskaičiuodavome praleistų valandų. Kažkodėl labiausiai yra įstrigę man rytai ir vakarai. Ryte dažniausiai nubusdavau todėl, kad kažkur kampe įkyriai pradėdavo zysti musė... Taip, taip „gera pas močiutę vasarą pabūti, bet turiu problemą – ten gyvena musė...“. Tik va tais laikais šios dainos dar nebuvo ir musės mušti ranka nekildavo, tai keliaudavau lauk iš šiltos didžiulės senovinės lovos. Tik išėjus pro stubos duris buvo platus laiptas, kurį nuo pat pirmų dienos akimirkų šildydavo saulė. Kai išeidavau jis būdavo gerokai įšilęs, o ant jo susėdusios Močiutė ir Teta skusdavo bulves. „Labas rytas, mažute“, - sakydavo jos man, o aš dar visa apsnūdusi ir basa šlepsėdavau į milžinišką sodą, kurį Tėtukas sodino, kai mano Mama dar nebuvo gimusi. Tipendavau per rasą iki storiausios obels, tūpdavau po ja ir... Taip būdavo gera, kiekvieną rytą vis tas pats apsivalymo ritualas! ;)
Vakarais kiekvieno mūsų laukdavo dar vienas ritualas – vakarienė. Prie stalo visi anūkai privalėjo sėstis jau nusiprausę ir apsirengę močiutės siūtais naktiniais marškiniais. Ant stalo būtinai būdavo papjaustoma skanesnės bulkos, kurią dar paskanindavome medumi arba Močiutės virta obuoliene. Sėdėdavom kiekvienas su savo rieke ir žiūrėdavom pro langą, ar per pievą nepareina iš ganyklų Močiutė. Kai sušmėžuodavo už tvoros jos balta skara, mes visi įsispirdavome į kaliošiukus, griebdavome metalinius puodelius, nes stiklinių niekas neleisdavo imti, ir visi barškėdami kaip žąsiukai vorele eidavom prie šulinio, kad močiutė ką tik pamelžto pieno kiekvienam įpiltų. O geriausia būdavo tai, kad tai būdavo vienintelis kartas, kai galima paglostyti katę, nes ir ji žinojo, kada Močiutė su sklidinu kibiru pieno pareina. Dievulėliau, kaip buvo gera! O kaip gera visa tai dabar prisiminti ir džiaugtis, kad ir mano vaikas turi visas galimybes su Seneliais susikurti savo ritualus! Ech, gera pas Močiutę vasarą pabūti, tiesa Barbora?
O taip, mūsų ežeras irgi metaliniame bliude buvo 🌷
O man nupjautos žolės kvapas iki šiolei primena mano vasaras kaime. 😀Atsimenu, vakarai tokie "faini" būdavo. Gyvenom vienkiemyje, aplink plyni laukai, atsisėdam su giminaite ant kokio kalniuko, žiūrim į tolį ir palydim saulę. Vandens telkinio šalia normalaus nebuvo, tai turėjo močiutė didelę vonelę - joje ir "maudydavomės".
Kaip miela😍Gaila mano vaikystė praleista mieste ant asfalto,taip ir mano vaikai kaimo neturi☹
O raup... Leistu ir mane kas i kaima pas miciute... Taip uzsimaniau dabar bulkos su medum ir pienu... 😍
Labai mielas straipsniukas 👍
Ech, kaip norėtųsi dabar kelių nerūpestingų vasaros dienų pas močiutę...
Nerealiai! Nuklydau į praeitį..... 🌷
Geraaa....😀
Gražūs vaikystės prisiminimai...Taip ir užlieja vaikystės nostalgija...🌷