MIKĖS BLOGAS: Į darželį su šypsena – MISIJA ĮMANOMA!

Nieko nėra neįmanoma! Dabar aš jau galiu taip pasakyti. Vasaros viduryje pradėjom lankyti darželį, o pradžia buvo labai labai sunki... Todėl ir nusprendžiau skirti šiai temai blogą. Nors nedalyvaujame projekte „Pradedu lankyti darželį“, bet noriu savo istorija padrąsinti ir palaikyti mamas, kurių vaikučiai žengia į šį naują gyvenimo etapą.

Pradžia.

O prasidėjo viskas taip. Gundytė augo ir artėjo antrasis gimtadienis, man reikėjo grįžti į darbą. Nuo vasaros pradžios daug kalbėjome apie darželį, kad ten būna daug vaikų, žaislų, žaidimų, užsiėmimų. Kartu apžiūrėdavom darželius, kai rinkomės. Nekantraudama mažoji laukė, kada gi galės jau eiti. Tačiau ir nepradėjus lankyti darželio sunkiai priimdavo faktą, kad mama eis į darbą ir reikės išsiskirti. Pasigirsdavo skardus: - Ne, ne, ne, - vos apie tai užsiminus.

Taigi bėgo dienos ir atėjo ta pirmoji diena darželyje. Tiesa, pirmąją dieną į darželį keliavome dviese. Apsižiūrėti, susipažinti atvykome jau po pietų miego ir vakarienės, kaip tik tada kai vaikai žaidžia. Mažoji nedvejodama nubėgo žaisti su mažaisiais, kartkartėmis žvilgteldavo ar mama dar čia. Aš prisėdau pildyti dokumentų, kalbėjomės su viena iš auklėtojų kokių priemonių dar reikės įsigyti, aptarėm dienotvarkę, adaptaciją ir pan. Na, namo grįžom kupinos įspūdžių, Gundė vis kalbėjo kaip ryt eis į darželį....

Mama, aš Tave myliu!

Oi kiek kartų per dieną pirmas savaites girdėdavau šiuos žodžius: - Mama, Myliu...

Antrąją dieną atėjom į darželį su nuotaika. Mažoji net neatsigręždama nubėgo pas vaikus. Aš pabuvau dar kelias minutes ir išėjau, susitarėm, kad paimsiu Gundę po poros valandų. Su jauduliu, bet gera nuotaika nuskubėjau į parduotuves nupirkti priemonių reikalingų darželiui. Po pusantros valandos sulaukiau skambučio, kad mažylė baisiai verkia ir neįmanoma jos nuraminti. Atėjusi pasiimti radau labai verkiantį vaiką, apsikabino mane ir nenorėjo paleisti, vis kartojo: - Mama, myliu!

Taip praėjo ir trečia, ir ketvirta diena. Palikus vaiką neidavau namo, kad nepradėčiau verkti ir aš. Vaikščiodavau šalia esančiomis gatvelėmis, net jei visą tą laiką pliaupė lietus ir ne visada pavykdavo sutramdyti ašaras. Ketvirtą dieną (žinau, kad negerai) atėjus pasiimti Gundės apsiverkiau ir aš. Nors ir šalia buvo auklėtoja, bet negalėjau tramdyti ašarų. O tas: -Mama Myliu Tave...

Prošvaistės.

Grįžus namo ketvirtą dieną mažoji nenustojo prašyti sriubos, kurią gavo vaikai ir kas buvo paruošta namuose netiko. Tą dieną pietus jiems atvežė šiek tiek anksčiau ir kai atėjau pasiimti Gundės, vaikai jau pietavo. Nusprendžiau, kad tai mums padės ir penktą dieną jau palikau su pietumis. Mažoji verkė daug, bet suvalgė viską ir buvo patenkinta, kad gavo pietus su vaikais. Atėjo savaitgalis. Bandėm kalbėti, bet vos užsiminus apie darželį mažoji užsisklęsdavo savyje.

Per savaitgalį atsigavo vaikas, pailsėjau ir aš. Pirmadienį jaučiausi kažkaip tvirčiau, Gundė ramiau. Įdėjau žaisliuką iš namų, kuris mums tikrai labai padėjo ir dabar tapo mylimiausiu, anksčiau mylimuko neturėjom. Palikau iki pietų miego. Ašarų buvo daug, bet jau vaikas dalyvavo ir žaidimuose, darė darbelius su vaikais.

Antradienį teko pasilikti pietų miegelio. Deja, bet taip jau sutapo, kad priežastis liūdna, mamai teko dalyvauti laidotuvėse. Kuo greičiau po visko skubėjau pas vaiką. Ašarų, žinoma vėl neišvengėm, bet viskas praėjo gan sklandžiai, todėl nusprendėm ir toliau pasilikti su pietų miegeliu.

Ir kiekviena diena toliau buvo vis geresnė ir geresnė. Kas tik labiausiai liūdino – ašaros atėjus pasiimti vaiko ir tas graudus: - Mama aš Tave myliu!

Į darželį su džiaugsmu!

Buvo dar daug sunkių akimirkų ir daug ašarų. Bet dabar galim didžiuotis, kad nepasidavėm ir į darželį jau kuris laikas einam su noru ir gera nuotaika! Iš darželio pasiimu irgi linksmą, laimingą vaiką. Esu labai dėkinga auklėtojom, kurios dėjo tikrai daug pastangų, kad Gundytė darželyje jaustųsi gerai. Labai padėjo ir asmeniškai man, negailėjo gerų žodžių ir patarimų. Kiekvieną dieną matau, kad dukrytė išmoksta vis ką nors naujo ir, kad diena nepraėjo veltui. Vis pasigiria kokį darbelį padarė, kokį žaidimą žaidė. Iš nedrąsios mergaitės tapo tikra grupės išdykėlė ir aktyvistė. O aš labai labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi ja, kai matau kaip ji auga! Tikrai dabar galiu pasakyti:

 Į darželį su šypsena – MISIJA ĮMANOMA!