Miškas

Nuo pat vaikystės vasara man siejasi ne tik su jūra ir pievų gėlėm, bet ir mišku. Pamenu dar su tėvais važiuodavome rinkti uogų, o vėliau grybų, prisirinkę pasidarydavom iškylą čia pat miške su arbata ir sumuštiniais, o tada jau traukdavome namo, kur iki pat nakties perrinkinėdavome, valydavome ir virdavome uogienę ar grybienę. Dabar aš užaugau, bet vis dar likau prisiekusi miško ir jo gėrybių gerbėja.. tik kad kantrybės tiek neturiu, kad uogienių kalnus privirčiau, kaip nuo vaikystės daugiau litro nepririnkdavau, taip iki šiol ir neprirenku.

Bet miškas man patinka ne iš materialinės, o daugiau dvasinės pusės. Miške atsipalaiduoji, pasisemi medžių stiprybės, ramybės, paleidi mintis, atsigauna siela ir kūnas.

Labai norėčiau tokią gamtos ir miško meilę perduoti ir savo vaikams, todėl džiaugiuosi kad gyvenu visai šalia miško ir stengiuosi kiekviena pasitaikiusia proga juos ten nusivesti. Deja, mano berniūkščiai tokie aktyvūs, kad vos įžengus į stebuklingą miško pasaulį, išgirstu ištęstą – nuobooooduuuu... Laimei, uogos juos čia truputėlį sulaiko. Mažasis iš viso uogomanas. Taigi, vasarą naudojuosi proga ir leidžiam laiką miške. Pasidarom ir sumuštinių su arbata, ir fotoaparatą pasiimam, ir uogas renkam, ir vis kokį vieną kitą augalą ar paukštelį ar gyvūnėlį parodau. Tai vis gudrybės ilgiau pabūti miške.

Perskaičiusi Scott knygą „Kaip užauginti gamtos vaiką“ , pasinaudoju keliais patarimais iš jos: daugiau pasakoju istorijų negu faktų, daugiau klausiu negu aiškinu, daugiau žaidžiu negu atsiduodu savo ramybės poreikiams. Būtent dėl šios knygos šią vasarą ir iškėliau sau tikslą – kuo daugiau laiko praleisti lauke, gamtoje, atrasti kuo įvairesnę gamtą. Pamilti gamtą. O išmokinti vaikus pamilti gamtą galima tik tada, jei ir pats ją myli. Miškas puikiausia vieta atrasti meilę gamtai. Ir kada dar, jei ne vasarą?