Vaikams skirtų knygų apie Lietuvos kultūrą – ne tiek ir mažai, tačiau man jos visos pasirodė skirtos pradinukams ar net dar vyresniems. O taip norisi kiek įmanoma daugiau tos kultūros perduoti vaikams nuo pat gimimo. Visai mažytėms dukroms dainuodavau, vesdavausi į šventes, žaidindavau, o paaugusioms norisi ir paskaityti.Mano rankose atsidūrė dvi puikios knygos – “Sena spinta. Kodėl senovėje žmonės taip keistai rengėsi?“ ir “Sena žaislų dėžė. Kuo žaidė mūsų močiutės ir seneliai?“
Knygos – tai neilgas, bet žavus pasakojimas apie mažą mergaitę Adelę, kuri bendraudama su močiute sužino įdomių dalykų apie senovės lietuvių aprangą ir žaislus. Įdomu, galbūt dar laukia knyugelės ir apie kitus mūsų kultūros aspektus? Mane labai pradžiugintų knygelė apie maistą.
Šiek tiek užkliuvo tai, kad Adelės močiutė šiandieniniams vaikams labiau tiktų į proseneles – dabartinių vaikų močiutės retai gyvena kaime ir laiko gyvulių, o prie tradicinių etnografinių žaislų ar drabužių jau irgi prisilietė nebent muziejuose. Juk močiutėmis tampa dabartinių 50- 60-mečių karta.
Knygelės džiugina smagiomis istorijomis apie mažosios Adelės ir močiutės nesusipratimus. Adelę stebina, kad senovėje vaikų drabužėliai nesiskyrė nuo suaugusiųjų, kad drabužių turėdavo ypač mažai, kad močiutė užaugo pasaulyje, kuriame nebuvo žaislų parduotuvių ir juos tekdavo pasidaryti patiems vaikams. Knygas pagyvina žavios iliustracijos, kurias papildo ir tų senovinių daiktų nuotraukos, leidžiančios pažinti tikrą mūsų istoriją.
Smagu, kad knygos neilgos, jas galima perskaityti vienu prisėdimu. Ir vis dėlto įdomios, dukra prašė jas perskaityti net kelis kartus, o kaskart iliustracijose atrasdavome ir smulkmenų, kurių anksčiau tarsi nematėme. Knygos vis nustebindavo, pradžiugindavo, sudomindavo – puikiai tinka leisti laisvalaikį ir išmokti šio to naujo kartu su vaiku. Neabejoju, kad naujienų ras ir tėvai.
Daugiau apie etninę kultūrą vaikams galima rasti čia arba Facebook.
