Papasakosiu ir mūsų su vyru pažinties bei meilės istoriją.
Viskas prasidėjo prieš septyniolika metų, kai baigiau vidurinę ir aplinkybėms susiklosčius iš Aukštaitijos teko su persikraustyti į Žemaitiją - tėvų gimtąsias vietas. Taigi pirmoji pažintis įvyko lygiai ten pat, kur jaunystėje susipažino ir mano tėvai: tuose pačiuose kaimelio šokiuose.
Prisipažinsiu, iki aštuoniolikos į šokius- diskotekas nelaksčiau, bet pakeitus aplinką, keičiausi ir aš. Susipažinome per bendras naujas drauges. Kažkaip labai net nekreipiau dėmesio į saviškį, kai jis pakvietė šokti, nes žinojau, kad jį nusižiūrėjusi viena iš draugių. Bet, pasirodo, mano būsimasis vyras manė kitaip - kadangi jis mus su sese ir draugėmis parveždavo iš šokių, vis laidydavo dviprasmius juokelius. Pasijuokdavom ir tiek. Kartą kitą teko daugiau pasikalbėti ir aš jam patikau! Bet ne jis man... Maniau - mergišius:)
Po trijų- keturių šokinių pasimatymų pakvietė į giminaitės vestuves. Nuo to viskas ir užsisuko. Atvažinėjo, bendravom, nors aš dar dvejojau. Kadangi nuo mažens buvau uždara ir kompleksuota, galima sakyti, vyras mane prisijaukino pamažu, kaip lapė Mažąjį princą.
Įdomus sutapimas: namuose nuo paauglystės turėjau tokią nuotrauką, kurioje buvo nufotografuotas mano anksti miręs senelis ir, kaip maniau, jo brolis. Labai patiko man to "brolio" išraiškingos lūpos ir akys. Ir įsivaiduokit kaip nustebau, kai vieną dieną lankydamasi būsimo vyro namuose, ant sienos pamačiau iš portreto žvelgiantį tą patį "brolį"! Pasirodo, tai mano išrinktojo tėtis, kurio jis neteko būdamas dar mažas vaikas! Taigi savo vyro tėtį pažinau ir pamėgau savo išrintojo dar nepažinodama. O pasirodo, mano senelis su vyro tėčiu buvo geri draugai, kartu dirbo kolūkyje, tad kartu ir nusifotografavo.
Draugavom šešerius metus. Susituokę beveik dešimt. Vadinasi, jau nemažai laiko praleista kartu. Džiaugiuosi tais keistais sutapimais, tik priartinusiais mus vieną prie kito;)
👍😀