Šeštadienio popietę mūsų šeima leidosi peščiomis į ekskursiją po senojo Vilniaus istoriją.
Ekskursiją pradėjome nuo bibliotekos.
Čia dar pasimatavome potvynio aukštį, kuris buvo 1931 m. Tektų tik plaukti...
Oras buvo nuostabus, tai per tris valandas nužingsniavome apie keturiolika tūkstančių žingsnių (tiek paskaičiavo speciali mobiliuko programa).
Kai vaikštai be gido, tai net nedrįsti pagalvoti, kad stovi šalia tuometinio sodo, kuriame vaikščiojo Barbora Radilaitė, nors dabar nėra nei sodo, nei istoriniuose šaltiniuose užfiksuoto medinio dvaro.
Bevaikštant palei Vilniaus ribas, supranti, kad tuometinis Vilnius buvo labai mažas ir pastatai buvo sujungi koridoriais ar požemiais. Nereikėjo didikams vaikščioti lauku. Gaila, kad čia nėra jau išlikę rūmų, sodo...tenka tik viską apžiųrėti paveiksliukuose arba įsivaizduoti.
Einame toliau.
Prieiname prie Katedros.
Sužinojome, kad Gedimino kalnas galėtų vadintis Vytauto kalnu, nes nieko bendro neturi su Gediminu, nebent tik jo sapnu. Jau net šešioliktame amžiuje šis kalnas griuvo ir užgriuvo ant vieno iš Radvilo rūmų, kuris kreipėsi į kitą Radvilą padėti atkasti ir atstatyti.
Rūmai stovėjo pilies papėdėje, viduryje (ten, kur dabar rudos statybinės medžiagos).
Einant pro Katedrą, gidė mums parodė sienoje vietas, pagal kurias galima spręsti koridorių aukštį ir tuo pačiu spręsti apie patalpų aukštį.
Žinoma, šio paminkto tuomet nebuvo.
ir net antrosios Vilnelės jau nėra išlikę. Kai ėjome nuo Katedros link Rotušės, tai aikštėje praėjome pro vartus,
kurie pasirodė pakankamai siauri ir gidė mums pasakė, kad jei nusikeltume į anuometinius laikus, kirstume ne gatvę,
o bristume per Vilnelę. Net sunku patikėti, juk jau jokio upelio nėra. O perbridus, jau būtų Vilniaus užmiestis. O aš maniau, kad Pilies gatvė tikrai priklauso senajam Vilniui.
Stabtelėjome prie pastatų, kurie paveiksliuke vienaip atrodo,
o realybėjė - kitaip.
Eidami priėjome buvusią mergaičių gimnaziją, dabar ši mokykla turi Solomėjos Nėries vardą ir joje mokosi ne tik mergaitės.
Ir dar vieni Radvilų rūmai.
O šie rūmai buvo mediniai. Žiūrėjome nuotraukas, kuriose užfiksuota net penki statiniai ratu, tik neužstatyta fasadinė pusė, jie buvo net be tvoros. Tad iš fasadinės pusės atsiverdavo didingumas. Dabar čia muziejus, jie atstatyti jau tarybiniais laikais.
Ekskursiją pabaigėme Radvilų rūmų ekspozicijų salėje.
O vėliau, jau po parodos aplankymo, užsukome į tėtės vaikystės namų kiemuką.
Pasirodo, mūsų tėtis labiausiai vilnietis.
Einant tiltuku, vaikas nusistebėjo, kad kaip galėjo šį Vilnelė tekėti kitomis vagomis?
Ir vis dukrelė negali suprasti kaip Barbora Radvilaitė nemokėjo lietuviškai rašyti...
Kaip mums patiktų tokia ekskursija😀
Labai įdomu...👍
Vertinga ekskursija👍👍👍