Obuolys nuo obels... arba kodėl aš "save" myliu

Prieš savaitę mano mama visą dieną praleido su anūkėliu. Tik įžengusi pro duris stipriai apkabinau į glėbį atbėgusį Adomą ir kilstelėjusi akis, turbūt, iš mandagumo paklausiau „Na, kaip sekėsi?“. O sulauktas atsakymas tarsi mestelėjo mintims sėklą ir per tą savaitę užaugino gerokai išsikerojusį medį. Išvažiavus močiutei tarsi pamišusi puoliau sklaidyti savo vaikystės albumus ir aikčioti iš nuostabos. Bet gi Adomas - tėčio vaikas... Man visi tą įrodinėjo ir kito atsakymo aš neieškojau. Net vardą tėčio davėm, nes gimė tikra kopija... Man dar niekas niekada nebuvo taip įtikinamai pasakęs, kad Adomas... MANO VAIKAS. O dabar žiūriu į jį jau visą savaitę ir matau SAVE. Kaip atvaizdą veidrodyje.

Jis man gražus, toks tobulas kaip apskritimas, be kampų, be briaunų, taisyklingas. Ar aš sau graži? Nežinau, niekada apie tai nepagalvojau... Bet jei Adomas panašus į mane...

Mane dažnai veda iš proto tas Adomo smalsumas: kraustymas, prisitraukimai prie stalo, karstymasis po stalčius, „žemo starto paėmimas“ vos išgirdus durų girgždesį. Ir nepaisant to, Adomą aš mylių besąlygiškai, net ir tūkstantąjį kartą kraudama tuos pačius daiktus į tas pačias lentynas sugebu žavėtis jo smalsumu ir noru pažinti pasaulį. Ir iš kur tas smalsumas? Jis gi mano vaikas! Aš vaikystėje viską krausčiau iki kaulų smegenų: namuose, svečiuose, parduotuvėse. Mama man pasakojo, kad bijodavo mane vestis ten, kur yra daiktų. Nežinau, gal tai liga, bet aš iki šiol būdama svečiuose mirštu iš smalsumo, kas gi slepiasi tų namų spintose, tik esu didelė mergaitė, tad nieko nebekraustau... Ar myliu save už savo smalsumą, žingeidumą, norą mokytis ir vis kažko siekti? Nežinau... Turbūt laukimas, kol viskas bus patiekta ant lėkštutės yra didesnė meilė sau.

Adomas man atrodo labai savarankiškas vaikas, nuolat rodo iniciatyvą „PATS“: lauke už rankos nepavesi – bėga pats, rankų po čiaupu nenuplausi – plaunasi pats, batus ir tuos pats bando autis... Aš su didžiausia meile valau jo paties valgytos košės likučius nuo sienos ir su tokia pat meile bėgioju lauke iš paskos braidydama po kiekvieną balą. Juk tas savarankiškumas toks pažįstamas. Jis mano! Ar aš myliu save, kad esu savarankiška, nepriklausoma, labiausiai pasitikiu savimi ir niekada nedrįstu prašyti pagalbos? Nežinau... Turbūt savęs tausojimas ir kitų išnaudojimas būtų didesnė meilė sau.

Adomas dar yra ir nemiegalius. Pastebėjau, kad jis niekada netilpo į kūdikio miego lentelių ribas, jis ir vyturys, ir pelėda viename, ir jis dar niekada nebuvo tiek pavargęs, kad vietoje kristų ir miegotų, migdymas yra atskiras ritualas. Myliu tą Adomo energiją, su ja ir pati jaučiuosi gyva! Taip, aš irgi nemiegalė. Visada sakau, kad išsimiegosiu, kai mirsiu, o dabar reikia gyventi. Ar myliu save tokią? Nežinau... Turbūt leidimas sau patinginiauti lovoje yra didesnė meilė.

Adomas yra „smarkus“ vaikas. Jis ne vaikšto, o bėgioja, glėby išbūna daugiausiai pusę minutės, jis nežaidža sėdėdamas vienoje vietoje, jam patinka suptis, suktis, karstytis ir greitai važiuoti plastikine mašina. Ir nors tokiam smarkuoliui pasimylavimai tikrų tikriausia kančia, myliu aš jį ir be glėbesčiavimų, patyliukais širdy džiūgauju augindama lyderį. Na, žinoma, tas smarkumas neabejotinai mano! Tik dabar jau esu santūri nenuorama, nes išmokau koordinuoti savo veiksmus (išskyrus nevaldomą kojos supimą), bet vaikystėje nekenčiau sijonų, nes jie tiesiog trukdė lipti sienomis, karstytis medžiais ir eiti galvom. Ar myliu save už savo greitumą, už norą būti pirma? Nežinau... Turbūt mėgavimasis, kai kiti tavęs laukia yra didesnė meilė sau.

Mano Adomas tikras šaunuolis, jis beveik niekada neverkia. Pargriūna, atsistoja ir toliau bėga. Nė zypt. Tiksliau verkia tik tada, kai tikrai skauda. Didžiuojuosi jo kantrumu! Myliu jį! Ir ta kantrybė tikrai mano! Bet ar didžiuojuosi savimi, kad moku neverkti, kad moku kantriai iškęsti, kai skauda? Nežinau... Turbūt savęs gailėjimasis yra didesnė meilė nei pakilimas ir ėjimas toliau.

Man kalbėti apie meilę sau žiauriai sunku, nes tokios meilės niekada nepuoselėjau ir neįsileidau į savo širdį, nes savimeiliškumas man yra ne dorybė, kuria norėčiau pasigirti, o tuštybė. Aš nežinau, kas yra meilė sau. Kai sieki užsibrėžto tikslo? Kai džiaugiesi įvertintas? Kai atrodai gražiai? Kai jautiesi savimi patenkintas? Kai pasitiki savimi? O gal meilė sau yra tada, kai tu jautiesi laimingas?

Aš myliu save dėl to, kad esu moteris, man patinka ja būti, bet tai ne savybė, o prigimtis. Galbūt mylėčiau save ir būdama vyru...

Aš tiesiog gyvenu gyvenimą, kvėpuoju oru, sugeriu saulę ir džiaugiuosi naujai išaušusiu rytu. Kasdien aš stengiuosi būti bent šiek tiek geresnė nei vakar, skirti bent šiek tiek daugiau dėmesio kitiems, išsiugdyti dar didesnę kantrybę. Kartais aš noriu būt tobula. Aš daug iš savęs reikalauju. Galbūt dėl to ir myliu tik savo bėgiojantį Atvaizdą, bet ne save. Juk mylėti kažką, net ir su tokiomis pat savybėmis, yra daug lengviau nei mylėti save.