Oro balionas

Šįmet mudu su sūnum neaiškia proga gavome nuo vyro nuostabią dovaną – pasiskraidymą oro balionu. Aš labai jaudinausi, kad jis dar mažas ir bijos. Taigi, iš ryto, tėtis jį nusivežė apžiūrėti krepšio, susipažinti su mus skraidinsiančiu dėde, tad namo jis grįžo užtikrintas – nieko nebijosiu :) aš dėl viso pikto įsimečiau šokoladuką, sutarėm, kad jei jis išsigąs, aš jam duosiu šokoladuką dėl drąsos.

Taigi, vakare, gavome žinią iš kur ir kada skrendame ir pajudėjome įvykio vieton. Ten pirmiausia prisipūtėm balioną ir tada jau pakilom į orą. Dičkis iš tikrųjų nieko nebijojo ir į krepšį įšoko pats pirmas. Jam tik penki metai, todėl ūgio truputį trūksta, teko jį kilstelėti karts nuo karto. Jei ką, oreiviai nelabai leidžia skristi mažesniems nei 120 cm, bet man sakė, kad jis tikrai ne pirmas penkiametis, kurį skraidina.

Taigi mums visai nebuvo baisu, o labai smagu ir įdomu. Ypač patiko stebėti baliono išgąsdintas stirnas išsilakstant į visas puses. Matėme ir lapę. Bei aibę karvių ir paukščių.

Nusileidimas buvo puikus, be to pasinaudojom galimybe pasigrožėti saulėlydžiu, nes paprastai mūsų metinukas jau miega, tad tenka jį praleisti.

Visas skrydis nepatiko tik vienam šeimos nariui – mažajam.  Jis nuliūdo  man nespėjus pakilti nė dešimt metrų. Taigi aišku, pabaisa išskraidino mamytę... Žinoma, vėliau nusiramino, o vos nusileidus puolė į glėbį ir laikė tvirtai įsikabinęs tol, kol balionas buvo saugiai sugrūstas atgal į savo dėžę. Tada jau buvo ramu ir leidosi tyrinėti pasaulio.

Puiki patirtis, kurią rekomenduoju bent kartą pabandyti visiems.

Ačiū brangiajam!

p.s. aišku, skrydžio vidury dičkiui pasidarė „baisu“ ir jis panoro suvalgyti šokoladuką :)