Kai žiemos neramią naktį gimdamas Ežytis nuspalvino ypatingai jaukiai ir aš braukdama ašarą spaudžiau švelnius spygliukus, Jis pabučiavo atsikišusią nosytę. Ta akimirka pakeitė visą Jo gyvenimą.
Pakeitė.
Suvirpino.
Suteikė naują vardą - TĖTIS.
Po ketverių metų pasaulį išvydo Paslapčiukas. Ir švelnios nakties kibirkštys nusijuokė - dvigubas TĖTIS.
Toks tas mano vaikučių tėtis - dvigubai apkabinantis, dvigubai dalijantis, dvigubai kantrus, dvigubai pritariantis, dvigubai išmanus, dvigubai išdykęs, dvigubai stiprus, dvigubai pykstantis, dvigubai LAIMINGAS.
O kai žmogus laimingas, visai nesvarbu, koks jo darbas ir ką jis moka geriausiai, koks jo požiūris, ir kokie laimėjimai. Vaikai kitaip matuoja tėvus...
Ateikit man vaikučiai papasakoti, kodėl mylite savo tėtį?
Nes jis GERAS.
Kodėl tėvelis geras?
Nes važiuojame į Maltą.
Nes išima man Mėtą.
Nuperka picos.
Viską padeda.
Ką tu mėgsti su tėveliu veikti?
Pasivaikščioti.
Nupjauti žolę.
Ar mūsų tėtis šaunuolis?
Šaunuolis!
O kaip tu myli tėtį?
Labai, milijardą, iki lubų, iki smufų pasaulio.
Mano tėtis dirba kai kada - aš jį myliu bet kada.
Ką sakysi tėveliui, kai jis grįš?
Tėti tėti tėti... Kaip smagu tave turėti.
Į ką panašus tėtis?
Į mane. Nes labai GERAS...
Dieve, kaip man suvirpino širdį! 😇