Pasaka Meškinas ir miško gaisras

Šią pasaką, kaip ir daugelį kitų, kuriu ekspromtu kas vakarą savo sūneliui prieš miegą. Dažnai, kai jam kuri nors labai patinka, jis kokią savaitę prašo vis tos pačios. Ir ši pasaka apie meškiną yra viena iš tų daugkartinių. Todėl jos versijos kas kartą skiriasi. Aš paseksiu jums apibendrintą variantą.

Dideliame gražiame miške gyveno didelis meškinas. Kaip ir visi miško gyventojai, atėjus rudeniui, meškis ruošėsi žiemoti. Ir kaip visi meškinai, mėgstantys medų, suko galvą, iš kur jo gauti.
Medų, kaip žinia, neša bitės. Tad meškinas sumanė ieškoti bičių avilio. Bet o kaip jam iš avilio tą medų paimti? Bitės sugels!
Ir sugalvojo meškis apgaule bitutes iš jų namų išvilioti. Radęs avilį, pakūrė popieriaus lapą ir dūmindamas juo po aviliu biteles lauk iškrapštė. Bėgo bitės iš savo namų tariamo gaisro išsigandusios ir visą medų paliko.
Apsidžiaugęs meškinas išmetė popierėlį ir puolė savo puodynėn medų krauti. Kišo leteną į avilį kabino medų su visais koriais ir krovė, krovė, kol puodynė prisipildė kvapnaus auksinio medučio.
Tik pajuto meškinas, kad ne vien medum kvepia. Dūmais kvepėjo oras. Meškinas atsigręžė - ogi miškas dega: dega sausa žolė ir sudžiuvę lapai, dega laibi medeliai. Ir plinta ugnis, apimdama vis didesnį plotą. O ugnies liežuviai vis aukščiu kyla... Ligi pat dangaus!
Išsigando meškinas ir puolė bėkti rėkdamas: " Degam! Gaisras! Gelbėkitės! Miškas dega!"
Išsigando miško žvėreliai, paliko savo namus ir kartu su meškinu puolė iš miško bėgti.
Pagalbos šauksmą išgirdo bebrai, kurie šalia miško upelyje užtvanką sau žiemai ruošė.
Kas jei ne bebrai gaisrą gesins! Čiupo jie kibirus ir kas ką rado, puolė miško gesinti. Susigėdo miško žvėrys, kad savo namus paliko ugniai, ir sugrįžo padėti drąsuoliams bebrams. Gesino visi kas kaip mokėjo. Pelėdos, geniai ir kiti paukščiai iš viršaus vandenuką pylė. Zuikiai, voverės ir ežiukai smėlio užtvaras rausė, lapės su vilkais smilkstančią žolę uodegom plakė. Net meškinas, iš puodynės medų išpylęs, sėmė upelyje vandenį ir gaisrą gesino.
Pagaliau ugnis buvo įveikta, o gyvūnėliai be jėgų ant žemės parkritę gaudė kvapą.
Apsidairė meškinas: vaitojo ir verkė visas miškas: "ką mes dabar valgysim, visos atsargos sudegė, kur mes dabar gyvensim, namų nebeliko!"
Susigėdo meškinas, ir ėmė balsu šaukti: "Ką aš padariau! Per mane juk miškas sudegė..."
Visi žvėrys į jį sužiuro. Ir prisipažino rudasis, kad čia jo kaltė, kad bites išrūkyti mėgino ir jų medų pasiėmė.
Pyko ant jo žvėrys, ir išvarė iš miško.
Eina lokys, verkia, o ant kelio vežimo ratą ūkininkas taiso:
- Ko čia dabar raudoji, rudasis?
- O kaip čia neraudosi, kai mane iš miško išvijo! - sudejavo meškinas ir viską ūkininkui papasakojo.
- Ech tu, šleivakoji, na kas gi taip daro? Bites apgavai, medų vogei ir tiek bėdos pridarei... Bet gaila man tavęs.
Ir pasiūlė ūkininkas kartu su juo į kaimą keliauti. Gal geri žmonės kuo padės.
Meškinas visą kaimą apėjo savo istoriją pasakodamas ir gailėjo jo žmonės. Nors ir barė, bet kas ką turėjo, tas tą meškinui ir atidavė. Gavo lepiačkojis visą vežimą gėrybių: morkų, kopūstų, lašinių, grūdų...
Ir su visom gėrybėm į mišką nukūrė. Dalino žvėreliams, ką iš žmonių gavo: zuikiams morkų ir kopūstų, ežiukams obuolių ir kriaušių, voverėms grūdų ir džiovintų svarainių, lapei paltį lašinių, vilkui kumpio šmotą, paukščiams duonos, bitėms uogienės... Kol neliko nieko...
Sėdi meškinas ant tuščio vežimo liūdnas... Kiek galėjo savo klaidą ištaisė ir kiekvieno atsiprašė. Na o pats nė kąsnelio sau nepasiliko. "Na ką, eisiu kur nors ir alkanas žiemos miego gulsiu, vežimu užsiklosiu" - galvojo. Tik girdi žingsnius už nugaros. O gi grįžo atgal visi miško žvėrys su savo gėrybėm. Pagailo jiems meškino. Po gabalėlį savo davinio jam atlaužė:
- Grįšk, rudasai, į mišką pas mus, nebepykstam mes. Ištaisei savo klaidą. Lik su mumis, juk kartu mes jėga, o vienas prapulsi...
Apsidžiaugė meškinas, ir visus, kiek į glėbį tilpo, apkabino.
Ir daugiau niekada taip kvailai su ugnim nesielgė ir medaus nebevogė, o gražiai bitučių prašė ir jam ąsotėlį atidėti.