Psichologai tvirtina, jog nereikia stengtis būti tobula mama. Visiškai pakanka būti pakankamai gera mama. Jūs tam pritariate? Pasidalinkite savo mintimis ir potyriai bei laimėkite Ramunės Murauskienės knygą „(Ne)tobulos mamos užrašai“
Jums prieš akis ir širdį – ne nuobodžių teorijų ir konkrečių atsakymų sausa „suvestinė“. Tai gyvybe pulsuojanti patirtis toms, kurios žino, kad mažame kūne gyvena didelė siela. Tai psichologės, kūrybingos ir ieškančios mamos užrašai. Turėkite juos po ranka – prie pusryčių kavos ar pusrytinės mažylio košės...
Mitai apie miegojimą kartu. Kur prasideda ir baigiasi nepaklusnumas? Kaip išmintingai drausti? Ar vaikas – gyvenimo našta? Mūsų atsakomybės ribos. Kai ateina laikas lankyti mokyklą. Kai vaikai slapukauja. Vieniša mama: mitai ir tikrovė. Apie tėvų barnius. Kai gimsta antras vaikas. Apie psichologinę pagalbą...
Atminkite, kad vaikutis iš prigimties yra geras, nevalia jo gadinti. Atminkite, kad vaikams reikia mūsų širdies, meilės, pakilaus ugdymo ir dvasingumo. Mes jau esame geri tėvai. Mes turime širdį, tereikia išmokti klausytis savęs ir vaiko ir taip kurti ypatingą ryšį. Rodykime pavyzdį ir, užuot skubėję vaikui liepti, sulaukime jo vidinio noro veikti kartu.
Tai knyga ne kaip auklėti vaiką, o kaip su juo gyventi! Knyga, parašyta ŠIRDIMI! Nuoga, atvira, jautru!
Vaikui nereikia tobulos mamos, vaikui reikia tiesiog mylinčios, užjaučiančios, suprantančios, apkabinančios ir realios mamos. Siekis būti tobula mama įspraudžia į kažkokius susikurtus rėmus iš kurių išeiti nevalia, nes sugrius tavo tobulo pasaulio, tobulos mamos gyvenimas. Aš už realias mamas, kurios mielos, geros, besąlygiškai mylinčios savo vaikus ir augančios kartu su savo vaikais. Niekada nenorėjau būti tobula mama, bet kantresne tai norėčiau. Kasdien to mokausi ir dar daugiau, todėl mūsų kasdienybė spalvinga ir gausi potyrių.
Pritariu, kad tikrai nebūtina būti tobula, nes pirmiausiai, tobulų nebūna! Antra, daug įdomiau būti netobula mama ir daug išmokti kartu su vaiku. Trečia, tobulumas labai įpareigotų tiek mane, tiek vaikus - o tai jau trukdis augimui, pažinimui ir t.t. Ir žinoma, manau, reikia būti mylinčia ir atsakinga mama, o tobulumas - tikrai nėra svarbiausia savybė auginant vaikus.
Nesistengiu būti gera, tobula mama. Būnu tokia mama, kokia man išeina būti. Tiesiog myliu savo vaiką visa širdim ir stengiuosi jam būti geriausia drauge ❤
Kiekvienos mamos tobulybė - jos meilė savo vaikui. Joje ištirpsta visos motiniškos mūsų nesėkmės, abejonės, klaidos, visos mūsų mintys ir norai "būti ar nebūti tobulai mamai"?
Tobula knyga,kurią be galo noriu perskaityti😀Svarbiausia vaikui mama,jos meilė,artumo ryšys,o ne kažkokie ieškojimai,išvedžiojimai ar gyvenimas pagal kažkokius standartus😀
Aš kiekvieną dieną noriu būti geresne mama, nane graužia sąžinė, jei pakeliu balsą. Jei manęs neklauso, vis galvoju, ką darau ne taip, kad vaikas nenori išgirsti....Esu netobula mama,bet, kad ir ką bedaryčiau, savo vaikui aš esu Mūza, esu pati geriausia, pati nuostabiausia. Ir vienrėl tokyla norad būti dar geresne mama.
Todėl, kad teorija ne visada atitinka praktiką... ir iš to noro būti supermamomis mes savo vaikus pastatome irgi į tobulumo rėmus.
Be to, manau, jei būtume tobulos mamos, vaikai neišmoktų savarankiškumo, nes iš to tobulumo viską padarytume už juos.
Kiekvienas vaikas nori savo mamą matyti linksmą, natūralią, o perdėtas tobulumas nėra natūralumas. Todėl turime teisę klysti.
Labai įdomu būtų perskaityti (Ne)tobulos mamos užrašus. Esu tikra, skaitydama ją, jausčiau stiprų psichologinį pastiprinimą, ko mums vis tik prireikia, nes mes gi mamos 😍
Negalima buti tobula mama- tada vaikas uzaugs jausdamas, spaudima buti tobulu, o kadangi tai neimanoma, ji graus kalte, atsiras nepilnavertiskumo kompleksas ir baime klysti 😀
Manau tobulumo savoka moterims tiesiog igimta. Mea siekiame buti tobulomis mamomis, zmonomis, darbuotojomis ir pamirstame svarbiausia buti savimi. Todel labai pritariu,kad uztenka buti gera mama, vaikas to skirtumo nepajua, taciau nenukentes kitos sritys 😀
Tobula mama būti nereikia, nes tai neįmanoma. Geriau koncentruotis į realistiškus tikslus 😀
Kaip manE griebia už širdies matant vis daugiau informacijos, knygų, straipsnių apie tai, kad motinystė ne tik rožiniai drugeliai, vaivorykštės, neišmatuojamas džiaugmas ir pakili nuotaika. Kaip man viduje pasidaro gera, matant žodžius "netobula", "tikra", "realu". Nes gyvenimas niekada nebūną juoda-balta, kaip ir džiaugmas-skausmas. Gyvenimas labai įvairiapusiškas su visomis savo spalvomis. Taigi ir žmonės jame yra visokie, o svarbiausia žmogiški. Taip ir mamos yra tiesiog žmonės, su visais savo jausmasi, patyrimais, atsinešta istorija, klaidomis, nuopoliais ir aišku džiaugsmais. Mane, noras būti "tobula", lydėjo nuo seniai. Siekiau būti tobula dukra, tobula mokinė, vėliau tobula darbuotoja, tobula žmona, o vėliau ir tobula mama. Mane, noras būti "tobula", atvedė prie pogimdyvinės depresijos. Ir tik iš jos išlipus supratau, kad tas siekis tapti "tobula", buvo žymiai blogiau mano vaikui, nei kad aš netobula. Spausdama save, spaudžiau ir savo vaiką, kad jis netobulas, kad jis nesielgia taip kaip "turėtų". Toks jausmas, kad pati veikiau pagal kažkią "tobulą" programą ir jau nuo gimimo iš vaiko tikėjausi, kad jis irgi veiks pagal tokią programą. Uffff...nebenoriu siekti jokio tobulumo. Viskas apsivertė, kai supratau, kad aš jau esu tobula pati sau, savo vaikui, o jei kažkas mano, kad man kažko trūksta, tai jų problemos 😀 aš vienintelė ir unikali ir tai mane daro tobula sau ir savo vaikui. Nereikia sakyti ir to, kad kai pradėjau matyti savo vaiką toks, koks jis yra - tik tada pamačiau kaip jis į mane žiūri, ką man sako ir kaip prisiglaudžia ir supranti, kad viską, ko vaikui reikia - TU JAU TURI. Ir vaikas tampa stebuklu, kuris atrakina tavyje tai - ko pati nežinojai esant. Vienintelis dalykas motinystėje man tobula - tai kaip tavo vaikas sugeba tave "apnuoginti" iki pat širdies gelmių ir padėti tau pačiai keistis.
Man išvis ne prie širdies tie visi vertinimai, lyginimai, auginimai tik pagal kažkokias nuostatas, principus, dienotvarkes, knygines teorijas (nors prisipažinsiu, tikrai skaitau daug knygų vaikų tema ir kaupiu tas teorines žinias), tačiau kiekvienas vaikas į šį pasaulį jau ateina "kažkoks", jis jau yra žmogus, mūsų tėvų misija TIK padėti jam augti, aš esu linkusi daugiau kliautis savo nuojauta, atsižvelgti į vaiko jausmus, vidinį pasaulį, į tai koks jis yra... Ir visoms mamoms, bei tėčiams linkiu vaikutį auginti ne pagal instrukcijas, o iš tikrųjų 😉