Pasiutėlei Urtei liko tik mėnuo iki pirmo gimtadienio!

Šis vienuoliktas mėnuo buvo kupinas Urtei naujų įspūdžių.

Pirmiausiai išmoko saugiai nulipti nuo lovų, kėdžių ir panašių dalykų - atsuka užpakaliuką ir atsargiai nuleidžia kojytes gulėdama ant pilvo. Labai neblogas palengvinimas mums ir jai pačiai, nors žinoma, dar saugome akis ir ausis išplėtę :D

O štai visai nesenai išmoko užsiropšti ant lovų... Dar ne visada pavyksta, bet jau nebegaliu niekur palikti vienos kambaryje, nes gali nuvirsti bebandydama kur užsiropšti.

Ir jau žengėme po du tris žingsnius be jokio laikymosi!!! Valio! Bet mergina mano žymiai atsargesnė nei mano pirmagimis Rokas (kuris lakstė be jokios baimės griuvinėdamas ir skersas, svarbu, kad pats). Tad Urtė, jei pajaučia, kad niekur nesilaiko, atsargiai pritupia... ir ropoja toliau jau :)

O stumduką atstoja praktiškai bet kas - kad ir maža kėdutė - taip ir stumdosi po namus:

Ir jau išauginom per šį mėnesį net tris papildomus dantukus - du viršuje ir trečią apačioje, tad jau galės ramiau viską kramtyti. Aišku kramtė ir taip, bet po išaugusių dantų raiškiai pasakius tiesiog "sudraskė" gertuvėles su minkštais silikoniniais snapeliais, tad dabar gauna jau tik su kietu snapeliu...

Ir aišku, apie valgį - valgom viską - grynai viską - įvedžiau į meniu jau ir makaronus, ir grūdėtą varškę - nes aš pati nieko negaliu valgyti to, ko negali ir ji: pabandė grūdėtos varškės - be jos dabar negali, pamačiusi induką net šokinėja iš džiaugsmo :) O va jogurto pirktinio vis dar negalime valgyti, viską atpilame, nesuprantu, kur čia šuo pakastas, bet matyt kažkas netinka. O apetitu nesiskundžiam tfu tfu tfu... Man tai kiek naujiena po sūnaus nevalgiuko, nes Urtė pavalgiusi savo pietus, mielai siurbia sriubytę iš mūsų lėkščių... Be to jau pati bando kabinti šaukštu košę ir kartais sėkmingai, kartais atvirkščiu šaukštu deda sau į burną. Kiek būna džiaugsmo, kai pataiko ir pati valgo... Kartais pyksta ir neleidžia, kad aš maitinčiau. Vaizdeliai po to būna labai mieli akiai:

Ir kas gi dar naujo - išmokome junginėti šviesą - tokia smagybė, kad neišpasakytai malonu. Pirmiausiai pabandė miegamajame, kur jungikliai visai žemai, o vėliau prisistūmusi kėdutę junginėja ir kitur...

O šiaip labai mėgstam leisti laiką lauke, suptis ant supynių, vaikščioti laikantis už mamos rankų - sėdėti vežime nesutinka nė už ką...

Ir pabaigai apie miegą. Eeee.... Urtė pradėjo miegoti pas mus lovoje... Gal tai buvo susiję su tuo dantukų dygimu, bet tragedija visiška... Įdedi į lovytę, keliasi, žviegia, atrodo jau skauda kažką be proto, tik įdedi pas mus į lovą - miega saldžiausiai. Tad trijų iš eilės naktų be miego neatlaikiau, neatlaikė ir vyras - įsileidom į vidurį. Tad dabar žviegia vos tik pabandyta dėti į jos lovą, net nepalietus čiužinuko... O aš, ne paslaptis, buvau iki šiol kategoriškai prieš miegą su vaiku vienoje lovoje, nes negalėdavau užmigti ir ramiai miegoti, kai vaikas lovoje. Bet žinokite,  jau pripratau ir miegu sau ramiai, nes pas mus lovoje ji pramiega kartais be prabudimų, kartais prabunda tik vieną kartą. Tikiuosi kažkaip pavyks ją iš ten iškrapštyti...